Tag Archives: teorijos

Mokslo istorijos žinyno redaktorius ir du broliai

Su mano ką tik minėtu kapitaliniu mokslo istorijos žinynu "The Dictionary of Scientific Biography" susijęs toks atvejis (nemilžiniškos reikšmės, bet visgi įdomus), kurį Ianas Hackingas prisimena kalbėdamas apie šiuolaikinį filosofinį-istorinį šališkumą teorizavimo naudai (Hacking, Ian. 1983. Representing and Intervening. Cambridge University Press, p. 151-152). Taigi rengiant žinyną C. W. F. Everittas į jį pateikė du straipsnius apie brolius Fritzą Londoną (žemų temperatūrų teoretiką, 1900-1954) ir Heinzą Londoną (žemų temperatūrų eksperimentatorių, 1907-1970), kurie abu kaip "komanda" fundamentaliai prisidėjo prie superlaidumo reiškinio supratimo. Fritzo Londono biografija buvo priimta, o Heinzo Londono biografiją liepta trumpinti. Vėlgi pasirodo preferencija klausytis apie teoriją, o ne eksperimentavimą, kaip pažymi Hackingas.

Kadangi redaktorius šiuo atveju buvo Thomas Kuhnas (kaip mums sakoma), tai didelės nuostabos atvejis nesukelia.

Susiję užrašai:
Teorijos filosofinis dominavimas ir Hackingo kvietimas "atgal-prie-Bacono"
Iano Hackingo eksperimentinis realizmas
Iano Hackingo mokslo filosofijos vadovėlis

Posted in idėjos | Tagged , , , | Leave a comment

Teorijos filosofinis dominavimas ir Hackingo kvietimas “atgal-prie-Bacono”

Ianas Hackingas knygos "Representing and Intervening" II dalį pradeda vos ne kaip manifestą (Hacking, Ian. 1983. Representing and Intervening. Cambridge University Press, p. 149-150): mokslo filosofai vis kalba apie teorijas ir tikrovės reprezentavimą, bet beveik nieko nekalba apie eksperimentus, technologiją ar žinių panaudojimą keičiant pasaulį. Tai keistoka, nes gi eksperimentinis metodas nuo pat mokslo revoliucijos laikų XVII a. buvo laikomas kone mokslinio metodo sinonimu. Bet dabar ("dabar" - tai 1983 m., prisiminkime), pasak Hackingo, situacija tokia, kad gamtos mokslų istorija beveik visada rašoma kaip teorijos istorija, o mokslo filosofija tapo teorijos filosofija tokiu mastu, kad netgi pats ikiteorinis stebėjimų ar eksperimentų egzistavimas yra neigiamas. Kaip tik šia knygos dalimi Hackingas ir tikisi inicijuoti judėjimą "atgal-prie-Bacono", kuris rimčiau užsiimtų eksperimentiniu mokslu (turimas omenyje Francis Bacon, filosofas, bet turėjęs ir daug kitų užsiėmimų):

"Experimentation has a life of its own."
(Hacking, Ian. 1983. Representing and Intervening. Cambridge University Press, p. 150)

Čia verta prisiminti Romualdo Karazijos pastabą ir platesnės (išsilavinusios) publikos asociacijas iš šito įrašo.

Susiję užrašai:
Iano Hackingo eksperimentinis realizmas
Iano Hackingo mokslo filosofijos vadovėlis
Pasiruošimas konferencijai

Posted in idėjos | Tagged , , , , , | Leave a comment

Pasiruošimas konferencijai

Ruošiuosi konferencijai "Scientia et Historia – 2009". Nelabai man patinka, kai reikia ir daryti pranešimą, ir dalyvauti organizuojant konferenciją. Organizaciniai reikalai (nors ir būtų menki) trikdo intelektualinį susikaupimą, kuris reikalingas norint tinkamai paruošti ir padaryti pranešimą. Bet nieko tokio, organizacinių reikalų ne tiek daug, nepalyginsi su XXII Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija, kurios organizavime teko dalyvauti :)

Mano pranešimo tema kaip įrašyta programoje - "Naujasis eksperimentalizmas". Nutariau, kad visgi darysiu bendresnio pobūdžio pranešimą: kalbėsiu daugiau apie naujojo eksperimentalizmo strateginę svarbą ir jo atsiradimą teoretizmo siautėjimo kontekste. Apie chrestomatines detales gi galima pasiskaityti vadovėliuose ir žinynuose. Atskirai reikės paminėti Iano Hackingo 1983 m. knygos "Representing and Intervening" II dalies pradžią (tai galima skaityti kaip manifestą), kurioje kalbama apie judėjimą "atgal-prie-Bacono". Nedarysiu ir radikalesnių tezių adekvatumo kritinės analizės - čia būtų įvairių klausimų: kiek pavyksta nutolti nuo teorijų ir tradicinių argumentų svarstant teorinių esybių klausimą ir t.t. Kai kuriuos klausimus paliksiu atvirus. Kartoju, man labiausiai rūpi pabrėžti naujojo eksperimentalizmo reikšmingumą teoretizmo vyravimo kontekste.

Šiek tiek laiko reikės paskirti Karlui Popperiui: mat radau keletą jo pastraipų (1974 m.), kurios man bent iš dalies praskaidrina situaciją, kaip Popperis įsitraukė į perversijas apie visapusišką teorijos dominavimą.

Esant laiko, reiktų paminėti ir keletą dalykų iš Romualdo Karazijos "Linksmoji fizika": pvz., kaip jis rašo, "mūsų amžiuje mada vėl atsisuko į teorijos pusę" ir toliau, ko galima tikėtis pabandžius žmonių paklausinėti apie 10 geriausių XX amžiaus fizikų - kiek tarp jų bus teoretikų (1982 m. leidimas, p. 102-104). Šitie dalykai svarbūs galvojant plačiau - apie platesnės (išsilavinusios) publikos asociacijas, prie kurio skatinimo prisideda ir švietimas, ir mokslo populiarinimas: antai neretai teoretikas iškyla kaip herojus, kuris sėdėdamas ant suoliuko vien minties (ir gal net estetinės nuojautos) galia triauškina pasaulio paslaptis kaip riešutus (o gal net praneša, kad jam labai patinka jo paties gražios mintys, tai kam jam tas eksperimentavimas). Apie tokius dalykus reiks irgi pasakyti keletą žodžių.

Tarp kitko, ruošdamasis pranešimui prisiminiau tokį pajuokavimą: Edna susitinka Bessi ir klausia "how's yer husband?"; o Bessi atsako "compared to what?" - būtent, jei naujasis eksperimentalizmas kartais banaliai atrodo, tai reiktų pagalvoti ir palyginti, kokiame kontekste jis atsirado ir kaip bent tame kontekste jis yra svarbus.

Reikia baigti, o tai visą pranešimą čia išdėstysiu :)

Susiję užrašai:
Konferencija "Scientia et Historia – 2009"

Posted in idėjos | Tagged , , , , , | Leave a comment