Tag Archives: Stathis Psillos

Mokslo filosofija A-Z

Psillos A-ZNeseniai Edinburgo universiteto leidykla išleido nedidelį šiuolaikinės mokslo filosofijos žodyną "Philosophy of Science A-Z" (apimtis - 280 puslapių), kurio autorius - graikų mokslo filosofas Stathis Psillos. Straipsneliai trumpi, bet labai naudingi greitam susipažinimui ar prisiminimui. Tokia knyga galėtų tapti parankine tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems mokslo filosofijoje. Gerai, kad be pagrindinių terminų ir klasikinių autorių, į žodyną atskirai buvo įtraukti ir kai kurie šiuo metu aktyvūs mokslo filosofai: Alan Musgrave, Nancy Cartwright, Peter Achinstein, Bas van Fraassen, Ian Hacking ir kt. Psillos įvade rašo, kad turėjęs problemų spręsdamas, kuriems filosofams paskirti atskirus straipsnelius. Jis nutarė, kad tokiu būdu reikia įtraukti tik labai įžymius mokslo filosofus, gimusius prieš pasibaigiant Antrajam pasauliam karui (ir čia pat atsiprašo tų, kurie galėjo įsižeisti nepatekę). Nors studentams labai tiktų ir tokie žinynai, kuriuose apibūdinamos jaunesnių, dabar rašančių filosofų mąstymo linijos (per daug nesiaiškinant dėl "įžymumo"). Apie klasikus jau ir taip daug prirašyta.

Tiesa, reikėtų taupiau naudoti vietą knygoje neskiriant tiek dėmesio feministiniams rašiniams bei Sandrai Harding, gavusiai net atskirą straipsnelį (mat kaip "įžymumas" matuojamas...). Tokios nedidelės apimties žodyne vietą derėtų panaudoti reikšmingesniems dalykams. Bet ką padarysi: akademinis klimatas, matyt, autoriams daro savo spaudimą (aišku, tai ne tik šio leidinio problema). Gal dar straipsnelių apie arijų mokslo gerbėjus sulauksime analogiškuose leidiniuose - kaip čia nustatysi, kur sustoti. Bendrai kalbant, kai pradedama globaliai ideologizuoti, belieka remtis šūkiais ir įvairiomis spaudimo priemonėmis.

Posted in tekstai | Tagged , , | Leave a comment

Nauji Stathis Psillos tekstai

Neseniai Mokslo filosofijos archyve (PhilSci Archive) pasirodė du nauji Stathis Psillos tekstai. Pirmasis - tai "The Next Best Thing: Causation and Regularity", kuriame ginamas reguliaristinis požiūris į priežastingumą (Regularity View of Causation) kaip metafiziškai mažiau apkrautas priežastingumo epistemologijoje.

Kitas tekstas - tai "How to be a Scientific Realist: A Proposal to Empiricists", kuriame teigiama, kad empiristams (su antimetafizinėmis nuostatomis) ir moksliniams realistams (su antiinstrumentalistinėmis nuostatomis) nėra ko labai konfliktuoti. Be kita ko, Psillos primena ir "realistinius" loginio empirizmo istorijos epizodus. Beje, apie Herbertą Feiglį ir jo realizmą trumpai galima paskaityti C. Wade'o Savage'o straipsnyje in memoriam "Herbert Feigl: 1902-1988", kuris buvo išspausdintas PSA 1988 (vol. 2, p. 15-22).

Tikrai, nebūtinai polemika tarp empiristų ir mokslinių realistų visada turi būti aštrinama. Tiek moksliniai realistai gali nenukrypti į metafizines spekuliacijas siekdami savo tikslų, tiek empiristai gali įvertinti empirinių argumentų galią, kai kalbama apie nestebimus dalykus. Tai lengviau galima siekti laikantis arčiau paties empirinio mokslo argumentų, kai svarstomi įvairių objektų egzistavimo klausimai. Šiame kontekste verta prisiminti atomizmo istoriją ir Henri Poincaré, kuris liko atviras eksperimentinių argumentų jėgai atomizmo atveju - taip jis neuždarė savęs konvencionalistinių nuostatų rėmuose (šiais laikais nemažai filosofų visokius rėmus mėgsta).

Bet tokiu atveju, aišku, lieka klausimas, kaip suformuluoti atskiras filosofines pozicijas - dėl ko gi yra ginčijamasi. Ne visada taip būna aišku, kaip aišku, kad mokslinis realizmas ir konstruktyvusis empirizmas yra ryškūs oponentai.

Posted in idėjos | Tagged , , , , | Leave a comment