Tag Archives: naujasis eksperimentalizmas

Teorijos filosofinis dominavimas ir Hackingo kvietimas “atgal-prie-Bacono”

Ianas Hackingas knygos "Representing and Intervening" II dalį pradeda vos ne kaip manifestą (Hacking, Ian. 1983. Representing and Intervening. Cambridge University Press, p. 149-150): mokslo filosofai vis kalba apie teorijas ir tikrovės reprezentavimą, bet beveik nieko nekalba apie eksperimentus, technologiją ar žinių panaudojimą keičiant pasaulį. Tai keistoka, nes gi eksperimentinis metodas nuo pat mokslo revoliucijos laikų XVII a. buvo laikomas kone mokslinio metodo sinonimu. Bet dabar ("dabar" - tai 1983 m., prisiminkime), pasak Hackingo, situacija tokia, kad gamtos mokslų istorija beveik visada rašoma kaip teorijos istorija, o mokslo filosofija tapo teorijos filosofija tokiu mastu, kad netgi pats ikiteorinis stebėjimų ar eksperimentų egzistavimas yra neigiamas. Kaip tik šia knygos dalimi Hackingas ir tikisi inicijuoti judėjimą "atgal-prie-Bacono", kuris rimčiau užsiimtų eksperimentiniu mokslu (turimas omenyje Francis Bacon, filosofas, bet turėjęs ir daug kitų užsiėmimų):

"Experimentation has a life of its own."
(Hacking, Ian. 1983. Representing and Intervening. Cambridge University Press, p. 150)

Čia verta prisiminti Romualdo Karazijos pastabą ir platesnės (išsilavinusios) publikos asociacijas iš šito įrašo.

Susiję užrašai:
Iano Hackingo eksperimentinis realizmas
Iano Hackingo mokslo filosofijos vadovėlis
Pasiruošimas konferencijai

Posted in idėjos | Tagged , , , , , | Leave a comment

Iano Hackingo eksperimentinis realizmas

Pradėjus kalbėti apie Iano Hackingo knygą "Representing and Intervening", tiktų keletą pastabų apie jo bendrą filosofinį požiūrį į gamtos mokslus. Taigi jis nuolat pabrėžė, kad teorijos dominavimas istoriniuose bei filosofiniuose mokslo tyrimuose yra neadekvatus. Pagrindinė idėja yra ta, kad eksperimentinis darbas yra daug labiau nepriklausomas nuo teorizavimo negu populiarūs filosofai buvo linkę manyti žvelgdami į visą mokslinę praktiką per teorinių rėmų prizmę - jo paties žodžiais, "eksperimentas turįs savo paties gyvenimą".  T.y. ekperimentavimas turi pakankamai praktinių strategijų, leidžiančių įsitikinti eksperimentinių efektų realumu, atskirti artefaktus nesikreipiant į aukšto bendrumo lygio teorijas. Hackingo mokslinis realizmas - tai eksperimentinis realizmas, kuris esmingai remiasi eksperimentiniais-techniniais argumentais nestebimų objektų egzistavimo naudai. Realizmo ir antirealizmo ginčas negali vaisingai vykti nesiremdamas konkrečia moksline praktika. Įvairiems teorijos apsėstiems antirealistams, neigiantiems arba abejojantiems tam tikrų teorinių esybių, postuluojamų moksle, realumu, o ir realistams Ianas Hackingas pataria: galvokite apie praktiką, ne apie teoriją; patikimiausius duomenis ir argumentus (t.y. evidence) pateikia mūsų sugebėjimas manipuliuoti žemutinio lygmens kauzalinėmis savybėmis: "inžinerija, o ne teorizavimas, yra mokslinio realizmo apie esybes įrodymas". Pastaroji citata iš jo 1982 m. straipsnio "Experimentation and Scientific Realism" (Philosophical Topics 13(1), p. 71-87; yra perspausdintas įvairiose antologijose), kuriame jau formuluojamos kai kurios pagrindinės idėjos.

Reikia pabrėžti, kad net jeigu pačios bendriausios ir stipriausios Iano Hackingo tezės turi trūkumų ir nėra lengvai pagrindžiamos, jo pateiktoje eksperimentinio mokslo analizėje apstu svarbių pastebėjimų.

Susiję užrašai:
Iano Hackingo mokslo filosofijos vadovėlis

Posted in idėjos | Tagged , , , | Leave a comment

Iano Hackingo mokslo filosofijos vadovėlis

Hacking Representing and InterveningVienas iš žavių mokslo filosofijos vadovėlių - tai kanadiečių filosofo Iano Hackingo "Representing and Intervening: Introductory Topics in the Philosophy of Natural Science" (turi daug leidimų, o pirmą kartą išleistas 1983 m.). Knyga reikšminga ne tik turinio, bet ir stiliaus prasme. Pritariu tiems, kurie pataria tai perskaityti visiems rimčiau kimbantiems į mokslo filosofiją, o ir nekimbantiems praverstų. Tiesa, vadovėlis yra parašytas tokia maniera, kad tie, kurie su tais dalykais nebuvo susidūrę, gali kai ko nesuprasti. Gali tekti derinti su kitu, labiau standartiniu vadovėliu. Arba galima tikėtis, kad dėstytojas pakomentuos keblesnes vietas - tam dėstytojas ir yra. Kaip Ianas Hackingas paaiškina pratarmėje, tai įvadinė knyga, bet "įvadinis" nereiškia "supaprastintas" - įvadinės temos turi būti pakankamai aiškios ir rimtos, kad patrauktų naujokų dėmesį, ir pakankamai dygios, kad sukeltų susidomėjimą tų, kurie jau seniai mąsto apie tai (p. XV).

Ypatingai vertinga yra antroji dalis - dalis apie eksperimentus, kurie taip ilgai mokslo filosofų buvo ignoruojami, kaip jis pats sako. Reikia pabrėžti, kad kalbos apie nekorektišką eksperimentinės mokslo dalies ignoravimą ar sumenkinimą (teorizavimo atžvilgiu) buvo labai prasmingos 1983 m., kai knyga buvo išleista, bet nuo to laiko situacija pasikeitė - filosofinių knygų ir straipsnių apie ekperimentus moksle pasipylė kaip iš gausybės rago. Kaip tik Ianas Hackingas ir buvo vienas iš pagrindinių naujojo eksperimentalizmo judėjimo mokslo filosofijoje įkvėpėju.

Neabejoju, kad knygos antrąją dalį su įdomumu perskaitytų ir gamtos mokslo žmonės - tai labai originali dalis. Beje, Hackingas daug išmoko iš eksperimentatoriaus Francis Everitto, kurį jis apibūdino kaip "talentingą eksperimentatorių su plačiais istoriniais interesais" (p. VII). Kai kurie poskyriai yra netgi pažymėti raide "E" dėl esminės Everitto įtakos.

Planuoju, kad šiame tinklaraštyje paminėsiu kai kuriuos pastebėjimus iš "Representing and Intervening", ypač antrosios dalies. Tarp kitko, pats Hackingas įvade sako, kad knygą galima būtų pradėti nuo antrosios dalies.

Susiję užrašai:
Pasiruošimas konferencijai

Posted in tekstai | Tagged , , , , , | Leave a comment

Pasiruošimas konferencijai

Ruošiuosi konferencijai "Scientia et Historia – 2009". Nelabai man patinka, kai reikia ir daryti pranešimą, ir dalyvauti organizuojant konferenciją. Organizaciniai reikalai (nors ir būtų menki) trikdo intelektualinį susikaupimą, kuris reikalingas norint tinkamai paruošti ir padaryti pranešimą. Bet nieko tokio, organizacinių reikalų ne tiek daug, nepalyginsi su XXII Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija, kurios organizavime teko dalyvauti :)

Mano pranešimo tema kaip įrašyta programoje - "Naujasis eksperimentalizmas". Nutariau, kad visgi darysiu bendresnio pobūdžio pranešimą: kalbėsiu daugiau apie naujojo eksperimentalizmo strateginę svarbą ir jo atsiradimą teoretizmo siautėjimo kontekste. Apie chrestomatines detales gi galima pasiskaityti vadovėliuose ir žinynuose. Atskirai reikės paminėti Iano Hackingo 1983 m. knygos "Representing and Intervening" II dalies pradžią (tai galima skaityti kaip manifestą), kurioje kalbama apie judėjimą "atgal-prie-Bacono". Nedarysiu ir radikalesnių tezių adekvatumo kritinės analizės - čia būtų įvairių klausimų: kiek pavyksta nutolti nuo teorijų ir tradicinių argumentų svarstant teorinių esybių klausimą ir t.t. Kai kuriuos klausimus paliksiu atvirus. Kartoju, man labiausiai rūpi pabrėžti naujojo eksperimentalizmo reikšmingumą teoretizmo vyravimo kontekste.

Šiek tiek laiko reikės paskirti Karlui Popperiui: mat radau keletą jo pastraipų (1974 m.), kurios man bent iš dalies praskaidrina situaciją, kaip Popperis įsitraukė į perversijas apie visapusišką teorijos dominavimą.

Esant laiko, reiktų paminėti ir keletą dalykų iš Romualdo Karazijos "Linksmoji fizika": pvz., kaip jis rašo, "mūsų amžiuje mada vėl atsisuko į teorijos pusę" ir toliau, ko galima tikėtis pabandžius žmonių paklausinėti apie 10 geriausių XX amžiaus fizikų - kiek tarp jų bus teoretikų (1982 m. leidimas, p. 102-104). Šitie dalykai svarbūs galvojant plačiau - apie platesnės (išsilavinusios) publikos asociacijas, prie kurio skatinimo prisideda ir švietimas, ir mokslo populiarinimas: antai neretai teoretikas iškyla kaip herojus, kuris sėdėdamas ant suoliuko vien minties (ir gal net estetinės nuojautos) galia triauškina pasaulio paslaptis kaip riešutus (o gal net praneša, kad jam labai patinka jo paties gražios mintys, tai kam jam tas eksperimentavimas). Apie tokius dalykus reiks irgi pasakyti keletą žodžių.

Tarp kitko, ruošdamasis pranešimui prisiminiau tokį pajuokavimą: Edna susitinka Bessi ir klausia "how's yer husband?"; o Bessi atsako "compared to what?" - būtent, jei naujasis eksperimentalizmas kartais banaliai atrodo, tai reiktų pagalvoti ir palyginti, kokiame kontekste jis atsirado ir kaip bent tame kontekste jis yra svarbus.

Reikia baigti, o tai visą pranešimą čia išdėstysiu :)

Susiję užrašai:
Konferencija "Scientia et Historia – 2009"

Posted in idėjos | Tagged , , , , , | Leave a comment