2008 m. kovo 27-28 d. Kultūros, filosofijos ir meno instituto salėje (Vilnius, Saltoniškių 58, 216 k.) vyks metinė 14-toji Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencija “SCIENTIA ET HISTORIA – 2008″. Štai čia galite rasti konferencijos programą.
“Garsiausias iš Aleksandrijos mechanikų buvo Heron (Heronas). Jokių žinių apie jo gyvenimą neišliko (Heron gyvenimo laikotarpis – I a. antra pusė – buvo nustatytas pagal tai, kokius veikalus jis citavo savo raštuose, taip pat pagal jo minimą Mėnulio užtemimą). Laimė, išliko pagrindiniai Heron’o veikalai, tarp jų ir svarbiausias jo veikalas „Pneumatika”. Jeigu jo pirmtakai Ktesibius ir Philon buvo praktikai, tai Heron ne tik kūrė mechanizmus, bet ir teoriškai analizavo jų ypatybes. Antai, jis paaiškino savo pamėgto prietaiso – sifono – veikimą skysčio srovės nenutrūkstamumu.
“Pneumatikoje” aprašyta daug įvairių labai išradingų mechanizmų, kaip antai, šventyklos durys, atsidarančios užkūrus aukojimo ugnį, šviestuvas, automatiškai užsipildantis alyva, įvairūs sifonai bei jų reguliuojami žaislai (pavyzdžiui, paukštelis ir pelėda – paukštelis švilpia, kai pelėda nusigręžusi, bet nutyla, jai atsigręžus) ir kt. Pats įdomiausias Heron’o išrastas mechanizmas – eolipilas (pavadintas graikų vėjų dievo Eolo vardu). 
Eolipilą sudarė tuščiaviduris geležinis rutulys, užmautas ant dviejų vamzdelių, jungiančių jį su uždaru pagrindiniu indu. Jame kaitinant vandenį, garai vamzdeliais pakliūdavo į rutulį ir veržėsi iš jo pro du statmenai ašiai įtaisytus lenktus vamzdelius, sukdami rutulį į priešingą pusę. Taigi eolipilas buvo garo turbinos pirmtakas, išrastas 19 amžių anksčiau už ją. Betgi Heron nieko nerašė apie šio mechanizmo galimą praktinį panaudojimą.
Ar galėjo žmonija garo mašinas pradėti naudoti dar helenizmo laikotarpiu? Tuo metu metalo apdirbimo technika jau buvo pakankamai išsivysčiusi, o mechanizmų kūrėjams, kaip matėme, išradingumo netrūko, tad, matyt, nedidelio našumo mašina iš principo galėjo būti sukonstruota. Betgi metalas tais laikais buvo gana brangus, o įvairius fizinius darbus atlikdavo vergai, teikę pigią darbo jėgą. Taigi vergovinės visuomenės sąlygomis, esant silpnai išvystytai gamybai, Heron’o išradimas negalėjo būti pritaikytas. Beje, jo veikalas buvo žinomas ir feodalinėje Europoje, bet baudžiavos sąlygomis garo mašinų poreikio taip pat nebuvo. Jos buvo sukurtos tik prasidėjus pramonės revoliucijai.
Daugelis Aleksandrijos muziejuje išrastų mechanizmų buvo tik įdomūs ir išmoningi žaislai, demonstravę suspausto oro, garų ar skysčių savybes, bet neturėję jokio poveikio to meto gamybai.”
(iš Romualdo Karazijos “Fizikos istorija” (2002), p. 27-28; eolipilo paveikslėlis iš Wikimedia Commons, šaltinis – “Knight’s American Mechanical Dictionary”, 1876)
Tarp kitko, įdomus ir keblus klausimas apie nepasinaudojimą kai kuriomis idėjomis istorijoje.
“Iš to [iš matematiko Davido Hilberto nepavykusio plano pertvarkyti fiziką ir chemiją] neverta daryti išvados, kad fizikos problemos sunkesnės negu matematikos problemos. Tiesiog šie mokslai skirtingi: matematika stovi ant logikos kojų, o fizika pirmiausia remiasi kaip kengūra uodega – gamtos pažinimu, intuicija ir tik po to formaliąja logika. Neatsitiktinai 7-9 klasių mokiniai, kuriems puikiai sekasi matematika, dažnai skundžiasi nesuprantą fizikos, – čia neužtenka algoritmų, o reikia suvokti ir vadinamąją fizikinę prasmę.”
(iš Romualdo Karazijos “Linksmoji fizika” (1982), p. 114)
Romualdo Karazijos knyga “Linksmoji fizika” yra daug rimtesnė negu gali pasirodyti iš pirmo žvigsnio, nors ir labai linksma. Čia citavau iš seno leidimo, o naujasis leidimas turėtų būti dar įdomesnis: kaip nejuodojoje recenzijoje rašo A. Savukynas, “pirmoji autoriaus “Linksmoji fizika” buvo išleista dar brandaus sąstingio metais (1982) ir todėl vidinio ir išorinių cenzorių labai iškarpyta”.
Neseniai tinklalapyje HIST-ANALYTIC patalpinta Franko P. Ramsey straipsnis “Theories” (1929), trys įvado skyriai iš Whiteheado ir Russello “Principia Mathematica” (1910) bei Rudolfo Carnapo “Theoretical Concepts in Science” (su išsamiu Stathis Psillos įvadu). Pastarasis tekstas – tai Carnapo paskaitos, skaitytos 1959 m. Amerikos filosofijos asociacijos susitikime Santa Barbaroje, transkriptas.
Kultūros, filosofijos ir meno instituto biblioteka gavo eilinį vadinamąjį papildomą Karališkojo filosofijos instituto tomą (Royal Institute of Philosophy Supplements) – tai yra žurnalo “Philosophy” priedas (61-mas numeris), kuris skirtas mokslo filosofijai. Šio tomo straipsniai yra paremti paskaitomis, skaitytomis Karališkajame filosofijos institute Londone 2005-2006 metais. Vien jau trumpas autorių ir straipsnių apžvelgimas leidžia tikėtis įdomaus ir stimuliuojančio skaitymo. Štai turinys:
Tokių papildomų Karališkojo filosofijos instituto tomų sąrašą galite surasti Keimbridžo universiteto leidyklos tinklalapyje. Ten yra vertingų dalykų. Kai kurios iš tų knygų yra Kultūros, filosofijos ir meno instituto bibliotekoje.
Išleistas naujas internetinės Stanfordo filosofijos enciklopedijos fiksuotas archyvas – 2007 m. žiema. Tarp naujų straipsnių temų matome ir tokias: biologinė informacija, paradoksai ir šiuolaikinė logika, Gilbert Ryle, struktūrinis realizmas, Stanisław Leśniewski, Leibnizo fizikos filosofija, Isaac Newton, antros eilės ir aukštesnės eilės logika, Newtono Philosophiae Naturalis Principia Mathematica, rinkimo aksioma (the axiom of choice), Zenonas Elėjietis, įgimtumas ir kalba. Be to, Jan Faye ką tik padarė stambesnius pakeitimus straipsnyje “Kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretacija”.
2008 m. liepos 21 d.- rugpjūčio 1 d. Centrinės Europos universitetas organizuoja vasaros mokyklą “Probabilistic Causality”, skirtą naujausių tikimybinio priežastingumo tyrimų studijoms. Iki vasario 14 d. galima prašyti finansinės pagalbos.
Visai šalia Lietuvos vyks stambus analitinės filosofijos renginys – tai 2008 m. rugpjūčio 21-26 d. Jogailos universitete Krokuvoje įvyksiantis šeštasis Europos analitinės filosofijos kongresas, organizuojamas Europos analitinės filosofijos draugijos. Tarp sekcijų, skirtų iš esmės visoms filosofijos sritims, aišku, randame mokslo filosofiją, epistemologiją, logiką, sąmonės filosofiją. Visų sekcijų sąrašą ir kitą informaciją galite rasti kongreso tinklalapyje. Pranešimų santraukas galima siųsti iki vasario 29 d.
Sausio 16 d. 15 val. Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir technologijos fakultete minimos Liubomiro Kulvieco 80-osios gimimo metines. Minėjimas vyks Fizikos ir technologijos fakulteto 304 auditorijoje.
Fizikas Liubomiras Kulviecas (1928-1995) daugiau kaip 40 metų dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete. Jis didelį dėmesį skyrė fizikos istorijos ir mechanikos konceptualinių pagrindų klausimams. Tarp jo darbų – straipsniai skirti I. Newtono, I. Barrow, Euklido, A. Einsteino ir kt. mokslinio palikimo analizei.
2008 m. balandžio 10-12 d. Diuseldorfo universitete organizuojamas seminaras “Theoretical Frameworks and Empirical Underdetermination”. Tarp svarstomų temų: struktūrinis realizmas, neapibrėžtumas, empirinis ekvivalentumas, pesimistinės meta-indukcijos argumentas, mokslinių terminų referencija, geriausio aiškinimo argumentas. Labai solidus seminaro pranešėjų sąrašas, tarp jų:
David Papineau (King’s College London)
Ioannis Votsis (Duesseldorf)
James Ladyman (Bristol)
Stathis Psillos (Athens)
John Worrall (London School of Economics)
Martin Carrier (Bielefeld)
Michael Friedman (Stanford)
Steven French (Leeds).
Seminaras yra atviras, bet reikia iš anksto įspėti organizatorius.
Seminaras prasidės nuo eulogijos neseniai mirusio mokslo filosofo Peterio Liptono garbei. David Papineau, pažinojęs Liptoną virš 20 metų – eulogijos autorius.
2008 m. balandžio 10-12 d. Tilburgo universiteto (Olandija) Logikos ir mokslo filosofijos centre vyks Sidnėjaus-Tilburgo konferencija “Reduction and the Special Sciences”. Kviestiniai kalbėtojai: William Bechtel (UCSD), Craig Callender (UCSD), Paul Griffiths (Sydney), Kevin Hoover (Duke), Philip Pettit (Princeton).
Lapkričio 25 d. staiga mirė Peteris Liptonas, Keimbridžo universiteto Mokslo filosofijos ir istorijos departamento vadovas. Pagrindinė jo mokslinių interesų sritis buvo mokslo filosofija: tarp kitų dalykų, aiškinimas, realizmas, teorijų kaita, indukcija, Geriausio aiškinimo argumentas. Taip pat rašė sąmonės filosofijos ir ypač pastaruoju metu bioetikos temomis.
Pagrindinis veikalas, dėl kurio Peteris Liptonas buvo žinomas – tai knyga “Geriausio aiškinimo argumentas” (”Inference to the Best Explanation”, 1991, antras pataisytas ir papildytas leidimas 2004). Beje, antrojo leidimo komplimentai bejesizmui susilaukė nemažai kritinio dėmesio. Kaip autorius rašo pirmojo leidimo įvade, knyga – tai bandymas suprasti, kaip mes veikiame įvertindami duomenis ir darydami išvadas (inferences). Geriausio aiškinimo argumento modelis teigia, kad kaip tik mūsų aiškinimai yra vedlys mūsų argumentams (inferences). T. y. pradedame nuo duomenų (evidence) ir darome išvadas apie tai, kas geriausiai paaiškintų tuos duomenis (pvz., matome tam tikrus pėdsakus sniege ir darome išvadą, kad praėjo žmogus). Liptonas pabrėžia, kad Geriausio aiškinimo argumentas – tai ne vienintelis dalykas kalbant apie samprotavimus, bet visgi daug argumentų moksle ir kasdieniniame gyvenime atitinka šią bendrą argumentavimo struktūrą.
Internete randame Liptono knygos “Geriausio aiškinimo argumentas” recenziją (autoriai Lefteris Farmakis ir Stephan Hartmann), taip pat Stathis Psillos pasisakymą (doc failas) simpoziume, skirtame šiai knygai.
Peteris Liptonas taip pat dėjo daug pastangų populiarindamas filosofiją. Jo inauguracinė paskaita 1998 m. buvo skirta didžiulei auditorijai, daugelis iš kurių buvo moksleiviai. Be to, Liptonas daug rašė populiarame tinklalapyje “Ask Philosophers”. Be jo šis tinklalapis sumenkėjo (kvailokų pasisakymų ten nestinga).
Štai čia galite paskaityti tekstus, skirtus Peterio Liptono atminimui: Keimbridžo universiteto Mokslo filosofijos ir istorijos departamento bei laikraščio “Guardian” tinklalapyje.
2008 m. rugpjūčio 10-16 d. mažame Austrijos miestelyje Kirchberg am Wechsel vyks 31-asis Wittgensteino simpoziumas (31st International Wittgenstein Symposium). Bendra konferencijos tema – “Redukcija ir eliminavimas filosofijoje ir moksluose”.
Sekcijos:
1. Wittgenstein
2. Loginė analizė
3. Teorijų redukcija
4. Nominalizmas
5. Naturalizmas & fizikalizmas
6. Supervenavimas (supervenience)
Seminarai:
Ontologinė redukcija & priklausomybė
Neologicizmas
Tarp pakviestų kalbėtojų: William Bechtel (San Diego), Alexander Bird (Bristol), Otávio Bueno (Miami), David Chalmers (Canberra), Igor Douven (Leuven), Hartry Field (New York), Jerry Fodor (Rutgers), Stephan Hartmann (London), Jaegwon Kim (Providence), Stathis Psillos (Athens), Patrick Suppes (Stanford), Edward N. Zalta (Stanford).
Kirchberg am Wechsel – gražus mažytis miestelis, kurį rugpjūčio mėnesiais užplūsta filosofai. Kažkada teko ten apsilankyti. Šio miestelio apylinkėse XX a. 20-taisiais metais Wittgensteinas dirbo mokytoju pradinėse mokyklose.
Beje, angliškas terminas “supervenience” į vokiečių kalbą verčiamas kaip “Supervenienz”.
Vienoje televizijos mokslo populiarinimo laidoje, skirtoje vaikams, rusų astronomas (deja, neatsimenu nei laidos, nei astronomo pavardės) išsakė vertingą metodologinę pastabą, kurią naudinga atsiminti ne tik vaikams. Vaikas paklausė, “o kaip traktuoti NSO, t.y. neatpažintus skraidančius objektus?”. Astronomas trumpai atsakė: “taip ir traktuokite, kaip NEATPAŽINTUS skraidančius objektus”.
Neseniai Edinburgo universiteto leidykla išleido nedidelį šiuolaikinės mokslo filosofijos žodyną “Philosophy of Science A-Z” (apimtis – 280 puslapių), kurio autorius – graikų mokslo filosofas Stathis Psillos. Straipsneliai trumpi, bet labai naudingi greitam susipažinimui ar prisiminimui. Tokia knyga galėtų tapti parankine tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems mokslo filosofijoje. Gerai, kad be pagrindinių terminų ir klasikinių autorių, į žodyną atskirai buvo įtraukti ir kai kurie šiuo metu aktyvūs mokslo filosofai: Alan Musgrave, Nancy Cartwright, Peter Achinstein, Bas van Fraassen, Ian Hacking ir kt. Psillos įvade rašo, kad turėjęs problemų spręsdamas, kuriems filosofams paskirti atskirus straipsnelius. Jis nutarė, kad tokiu būdu reikia įtraukti tik labai įžymius mokslo filosofus, gimusius prieš pasibaigiant Antrajam pasauliam karui (ir čia pat atsiprašo tų, kurie galėjo įsižeisti nepatekę). Nors studentams labai tiktų ir tokie žinynai, kuriuose apibūdinamos jaunesnių, dabar rašančių filosofų mąstymo linijos (per daug nesiaiškinant dėl “įžymumo”). Apie klasikus jau ir taip daug prirašyta.
Tiesa, reikėtų taupiau naudoti vietą knygoje neskiriant tiek dėmesio feministiniams rašiniams bei Sandrai Harding, gavusiai net atskirą straipsnelį (mat kaip “įžymumas” matuojamas…). Tokios nedidelės apimties žodyne vietą derėtų panaudoti reikšmingesniems dalykams. Bet ką padarysi: akademinis klimatas, matyt, autoriams daro savo spaudimą (aišku, tai ne tik šio leidinio problema). Gal dar straipsnelių apie arijų mokslo gerbėjus sulauksime analogiškuose leidiniuose – kaip čia nustatysi, kur sustoti. Bendrai kalbant, kai pradedama globaliai ideologizuoti, belieka remtis šūkiais ir įvairiomis spaudimo priemonėmis.
Rytoj Vilniaus Gedimino technikos universitete vyks konferencija “Mokslo ir technikos raida Lietuvoje”. Pirmasis posėdis prasidės 9 valandą VGTU Senato posėdžių salėje (Saulėtekio al. 11). Antrasis posėdis – 16 valandą VGTU “Gedimino klube” (Pylimo 26/1). Deja, Internete negalėjau rasti konferencijos programos.
Tarp kitko, pirmo posėdžio pradžioje Marija Drėmaitė skaitys informacinį pranešimą “Lietuvos technikos muziejaus klausimu”.
Pasirodė internetinės Stanfordo filosofijos enciklopedijos naujas fiksuotas archyvas – 2007 m. ruduo. Tarp pastarojo meto naujienų – straipsniai apie Freges-Hilberto ginčą, metafiziką, Aristotelio kategorijas, konvencijas, mokslo vienovę bei Pierre Duhem.
Neseniai Mokslo filosofijos archyve (PhilSci Archive) pasirodė du nauji Stathis Psillos tekstai. Pirmasis – tai “The Next Best Thing: Causation and Regularity”, kuriame ginamas reguliaristinis požiūris į priežastingumą (Regularity View of Causation) kaip metafiziškai mažiau apkrautas priežastingumo epistemologijoje.
Kitas tekstas – tai “How to be a Scientific Realist: A Proposal to Empiricists”, kuriame teigiama, kad empiristams (su antimetafizinėmis nuostatomis) ir moksliniams realistams (su antiinstrumentalistinėmis nuostatomis) nėra ko labai konfliktuoti. Be kita ko, Psillos primena ir “realistinius” loginio empirizmo istorijos epizodus. Beje, apie Herbertą Feiglį ir jo realizmą trumpai galima paskaityti C. Wade’o Savage’o straipsnyje in memoriam “Herbert Feigl: 1902-1988″, kuris buvo išspausdintas PSA 1988 (vol. 2, p. 15-22).
Tikrai, nebūtinai polemika tarp empiristų ir mokslinių realistų visada turi būti aštrinama. Tiek moksliniai realistai gali nenukrypti į metafizines spekuliacijas siekdami savo tikslų, tiek empiristai gali įvertinti empirinių argumentų galią, kai kalbama apie nestebimus dalykus. Tai lengviau galima siekti laikantis arčiau paties empirinio mokslo argumentų, kai svarstomi įvairių objektų egzistavimo klausimai. Šiame kontekste verta prisiminti atomizmo istoriją ir Henri Poincaré, kuris liko atviras eksperimentinių argumentų jėgai atomizmo atveju – taip jis neuždarė savęs konvencionalistinių nuostatų rėmuose (šiais laikais nemažai filosofų visokius rėmus mėgsta).
Bet tokiu atveju, aišku, lieka klausimas, kaip suformuluoti atskiras filosofines pozicijas – dėl ko gi yra ginčijamasi. Ne visada taip būna aišku, kaip aišku, kad mokslinis realizmas ir konstruktyvusis empirizmas yra ryškūs oponentai.
2008 m. birželio 18-21 d. Vankuveryje įvyks septintasis Tarptautinės mokslo filosofijos istorijos draugijos (HOPOS) kongresas. Kviečiama teikti pranešimų santraukas.
Spalio 11-14 d. Pittsburgho universitete vyks konferencija apie mokslo filosofijos ir mokslo istorijos integravimo problemas. Tarp kitų dalykų, planuojama Ernano McMullino įvadinė ir Peterio Machamerio baigiamoji paskaita.
Čia verta prisiminti keletą ginčų: Ronaldo Giere‘o iššūkis ir Ernano McMullino bei Richardo Buriano atsakas (Giere R. (1973), “History and Philosophy of Science: Intimate Relationship or Marriage of Convenience?”, British Journal for the Philosophy of Science 24, p. 282-297; McMullin E. (1974) “History and Philosophy of Science: A Marriage of Convenience?”, PSA 1974, p. 585-601; Burian R. (1977), “More than a Marriage of Convenience: On the Inextricability of History and Philosophy of Science”, Philosophy of Science 44, p. 1-42). Arba neseniai įvykęs Josepho Pitto ir Richardo Buriano ginčas (Pitt J. (2001), „The Dilemma of Case Studies: Toward a Heraclitian Philosophy of Science“, Perspectives on Science 9, p. 373-382; Burian R. (2001), „The Dilemma of Case Studies Resolved: The Virtues of Using Case Studies in the History and Philosophy of Science“, Perspectives on Science 9, p. 383-404).