Jeigu rasiu, dar įdėsiu Alano Chalmerso mokslo filosofijos vadovėlio "Kas yra mokslas?" recenziją, bet ten labai nedidelis tekstas (kažkur pasimetė).

Į savo filosofijos biblioteką vėliau įdėsiu dar keletą tekstų, ir ne tik mokslo filosofijos, aišku, jei autoriai sutiks ir nebus kitų teisinių problemų.

Papildymas: Timo Maudlino interviu, susijęs su šiais dalykais.

"Disertacija skirta geriausio paaiškinimo išvedimo (GPI) analizei. Pirma, tyrimas eksplikuoja, kas yra GPI, ką žymi sąvoka aiškinamoji galia. Antra, tyrimas įvertina GPI pretenzijų į tiesą apginamumą – ar teisinga yra hipotezė, jeigu ji yra geriausias tam tikro reiškinio paaiškinimas. GPI skleidžiamas kaip materialaus samprotavimo forma, kuri priskiria teisingumą toms hipotezėms, kurios tarp savo varžovių pasižymi aukščiausiu aiškinamųjų veiksnių laipsniu: mažiausiai prieštarauja pripažintam žinojimui, unifikuoja svarbiausius reiškinius, yra giliausias paaiškinimas ir yra paprasčiausias paaiškinimas. Kritikuojamas tikimybinis požiūris į GPI. Išskiriami ir aprašomi keturi literatūroje randami GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai: patikimumo-koherentinis, evoliucinis, tikimybinis bei empirinis-istorinis. Teigiama, kad nors GPI padeda įvertinti paaiškinimų tikimybių pasiskirstymą ir yra plačiai paplitusi praktika, dėl prastos atrankos argumento, galimo aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumo, pesimistinės indukcijos argumento ir argumento "atsarga gėdos nedaro" žinomi GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai nėra pakankami – GPI išvadų teisingumas yra atsitiktinis."

Nei disertacijos, nei santraukos nemačiau, o tik šią anotaciją, tai sunku ką aptarti. Atkreipčiau kol kas tik dėmesį, kad daug kas čia priklauso nuo to, kokiu būdu vartojamas žodis "atsitiktinis" (žr. anotacijos pabaigą). O koks pateiktųjų filosofinių kontraargumentų (prastos atrankos argumentas, galimo aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumas, pesimistinės indukcijos argumentas ir argumentas "atsarga gėdos nedaro") išvadų neteisingumo ar teisingumo (?) pobūdis - "atsitiktinis", ar kaip?

Beje, nors ir nelabai supratau dėl "aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumo", nebendramatiškumo idėja mokslo filosofijoje bendrai priklauso prie labiausiai lazdas perlenkiančių idėjų (ir čia tik švelniai tariant). Pesimistinė indukcija verta dėmesio, bet nėra tokia įspūdinga - nėra reikalo į mokslo istorijos teorines struktūras žiūrėti kaip į monolitinius nediferencijuotus (spekuliatyvumo prasme) darinius, o ir metodologinių pamokų iš praeities mokslo galima išmokti. Geram ūpui esant kas nors gal net gali sugalvoti optimistinę indukciją. O argumentui "atsarga gėdos nedaro" galima iškelti kitą - "kartais atsarga gėdos nedaro, o kartais daro (o kartais ir visai gali suparaližuoti veiksmus)".

"Is Logical Positivism Dead?" - 2011 m. gegužės 31 d. 17.00 val. VU Filosofijos fakultete, 201 aud.

"Towards a Response-Dependence Account of Reference" - 2011 m. birželio 1 d., 17.00 val. VU Filosofijos fakultete, 313 aud.

Kiek suprantu, pirmojoje paskaitoje galima tikėtis išgirsti, ką "kvailo" ("if anything"), o svarbiausia, nekvailo autorius randa loginiame pozityvizme.

"Is Logical Positivism Dead?
For most authors writing about the history of analytic philosophy, it is obvious that logical positivism is dead. Although there are different versions about what lead to its death (was it Quine’s attack on the analytic/synthetic distinction? Quine’s revival of ontology? Popper’s criticism of a logic of inductive confirmation? Kuhn’s naturalistic turn in the philosophy of science? Kripke’s resurrection of metaphysical necessity? perhaps all of that together?), almost everyone seems convinced that being a logical positivist in our days would be crazy. In this article I want to reconsider logical positivism, in order to see what - if anything - really is so silly about this position."

(Daniel Cohnitz apie savo paskaitą)

Susiję užrašai:
Seminaras apie realizmą ir empirinį neapibrėžtumą

Ernan McMullin, "Kepler: Moving the Earth"
James G. Lennox, "Aristotle on Norms of Inquiry"
Thomas Uebel, "Beyond the Formalist Criterion of Cognitive Significance: Philipp Frank's Later Antimetaphysics"
Warren Schmaus, "Science and the Social Contract in Renouvier"
Eric Schliesser, "Newton's Challenge to Philosophy: A Programmatic Essay"

Atkreipiu dėmesį, kaip plačiai apima mokslo filosofijos temos - nuo Aristotelio iki XX amžiaus (kartais kažkodėl įsivaizduojama, kad mokslo filosofijos tyrinėjimai atsirado tik XX amžiuje).

Tai susiję su tuo, kaip skirtingai Carnapas ir Popperis traktavo skirtumus tarp savo požiūrių (Karlas Popperis pabrėždavo skirtumus).

Kartą diskusijoje manęs paklausė, ar nesu pragmatistas; pasakiau, kad nesu, o tada pradėjau galvoti, kad šitas reikalas dėl pragmatizmo lieka visai neaiškus.

Gal pragmatizmo kontekste apie anti-spekuliatyvumo idėją verta pagalvoti?

Dabar gana populiaru pasivadinti pragmatistu, net Richardas Rorty pasivadino :) (pokštininkas). Kam tai rūpi pažiūrėkite į "pokalbį" (beje, sudarytą iš citatų) tarp Peirce'o ir Rorty iš Susan Haack knygos "Manifesto of a Passionate Moderate: Unfashionable Essays".

Pragmatizmo ir mokslo filosofijos kontekste į Susan Haack verta atkreipti dėmesį. Štai pora nuorodų: recenzija apie vulgarų rortyizmą (pirma pastraipa - "sugedusio telefono" istorija pragmatizmo istorijoje) ir apie teisinius-filosofinius dalykus (pdf).

Beje, nepaisant mano pranešimo pavadinimo ("Dudley Shapere mokslo kaitos koncepcija"), pranešimas nebus referatinio pobūdžio: aš tik trumpai (kaip trumpai, dar neaišku, pažiūrėsiu, kiek laiko bus) paminėsiu keletą amerikiečių mokslo filosofo Dudley Shapere idėjų ir susikoncentruosiu ties viena iš centrinių problemų, susijusia su jo teiginiu, kad joks mokslo aspektas nėra apsaugotas nuo pokyčių, kad vyksta mokymasis ne tik dalykinėje, bet ir metodologinėje mokslo sferoje ir t.t. Šioje vietoje yra dalykų, kurie veda prie giluminių problemų, bet, sakyčiau, prieš giliai kasant svarbu ir ne taip giliai pakasinėti (beje, tai nebloga praktinė taisyklė filosofijoje).