Pilnas knygos aprašas toks:
“In this wide-ranging and stimulating book, a leading authority on the history of medicine and science presents convincing evidence that Dutch commerce—not religion—inspired the rise of science in the sixteenth and seventeenth centuries. Harold J. Cook scrutinizes a wealth of historical documents relating to the study of medicine and natural history in the Netherlands and elsewhere in Europe, Brazil, South Africa, and Asia during this era, and his conclusions are fresh and exciting. He uncovers direct links between the rise of trade and commerce in the Dutch Empire and the flourishing of scientific investigation.

Cook argues that engaging in commerce changed the thinking of Dutch citizens, leading to a new emphasis on such values as objectivity, accumulation, and description. The preference for accurate information that accompanied the rise of commerce also laid the groundwork for the rise of science globally, wherever the Dutch engaged in trade. Medicine and natural history were fundamental aspects of this new science, as reflected in the development of gardens for both pleasure and botanical study, anatomical theaters, curiosity cabinets, and richly illustrated books about nature. Sweeping in scope and original in its insights, this book revises previous understandings of the history of science and ideas.”

Štai čia galima rasti interviu su Armand Marie Leroi. Tarp kitų dalykų, ten yra įdomi pastraipa apie mokslo istorijos vaidmenį: pasak Leroi, mokslininkui nėra esminis savo srities istorijos žinojimas, bet tai suteikia globalesnį požiūrį bei supratimą apie mokslo galimybes.

Klausimas: “Is it useful for scientists to have knowledge of the history of their field?”. Leroi atsakymas: “I don’t think knowledge of the history of science is essential but it does give a more global view and appreciation of the possibilities of science. One also sees echoes of issues we grapple with these days. It’s certainly been useful for me. As an example: Aristotle was insistent that the crucial point of understanding in dissection comes when putting the parts back together to see how an animal works as a whole. This very much chimes with systems biology today.”

Susiję užrašai:
“Aristotelio zoologiniai darbai”

Į mokslo istorijos skyrių patalpinau Remigijaus Gotaučiaus ką tik iš senosios graikų kalbos išverstą Euklido (Eukleidas, Εὐκλείδης) Aleksandriečio “Pradmenų” (Στοιχεῖα) pirmąją knygą, kurioje pateikiami plokštumos geometrijos pagrindai. Ten galite rasti ir paaiškinimus dėl kai kurių terminų vertimo (kiek suprantu, vertime yra keletas eksperimentinio pobūdžio dalykų, tad jis dar gali būti tobulinamas, žr. forumą). Išversta pirmoji knyga pateikiama kaip pdf failas.

“Pradmenys” – tai garsiausias klasikinės antikos matematinis veikalas ir įtakingumu matematikos istorijoje sunkiai pralenkiama knyga. Joje susisteminta didelė dalis graikų matematikų atlikto darbo. Reikia pabrėžti, kad “Pradmenys” neapima visko, ką padarė antikinės Graikijos matematikai, pavyzdžiui, nėra kūgio pjūvių, sferinės geometrijos ir kt.

Lietuviškai Euklido “Pradmenims” daugiau dėmesio skiria P. Katilius vadovėlio “Geometrijos pagrindai” (1966) antrame skyriuje. Beje, ten graikiškas knygos pavadinimas sulietuvinamas kaip “Elementai”.

Primenu, kad mokslo istorijos skyriuje galite rasti ir seniau Remigijaus išverstą Euklido “Pradmenų” penktąją knygą, kurioje dėstoma dydžių santykių teorija.

Dėl filologinių ir matematinių šio vertimo dalykų galima kalbėtis mokslo filosofijos ir mokslo istorijos forume tam skirtoje temoje.

Papildymas. Nuotrauka viršuje – tai papiruso fragmentas (numanoma data 75-125 A.D.) su viena seniausių išlikusių diagramų iš Euklido “Pradmenų” (nuotrauka paimta iš Wikimedia Commons). Spustelėję ant nuotraukos pateksite į tinklalapį, kur rasite daugiau informacijos apie šį papirusą; ten yra ir aukštesnės rezoliucijos nuotrauka.

Čia pasinaudojau senesniu knygos leidimu, esančiu Vilniaus universiteto bibliotekoje. Naujas šios knygos leidimas pasirodė 2000 m. Jonathano Barneso knyga labai rekomenduotina visiems, kuriems reikia trumpo ir aiškaus įvado į Aristotelio filosofines ir mokslines idėjas.

Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.

Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties”, o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties”. Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.

Susiję įrašai:
“”Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas”"
“Lietuvių mokslo draugijai 100 metų”

“Pneumatikoje” aprašyta daug įvairių labai išradingų mechanizmų, kaip antai, šventyklos durys, atsidarančios užkūrus aukojimo ugnį, šviestuvas, automatiškai užsipildantis alyva, įvairūs sifonai bei jų reguliuojami žaislai (pavyzdžiui, paukštelis ir pelėda – paukštelis švilpia, kai pelėda nusigręžusi, bet nutyla, jai atsigręžus) ir kt. Pats įdomiausias Heron’o išrastas mechanizmas – eolipilas (pavadintas graikų vėjų dievo Eolo vardu).

Eolipilą sudarė tuščiaviduris geležinis rutulys, užmautas ant dviejų vamzdelių, jungiančių jį su uždaru pagrindiniu indu. Jame kaitinant vandenį, garai vamzdeliais pakliūdavo į rutulį ir veržėsi iš jo pro du statmenai ašiai įtaisytus lenktus vamzdelius, sukdami rutulį į priešingą pusę. Taigi eolipilas buvo garo turbinos pirmtakas, išrastas 19 amžių anksčiau už ją. Betgi Heron nieko nerašė apie šio mechanizmo galimą praktinį panaudojimą.

Ar galėjo žmonija garo mašinas pradėti naudoti dar helenizmo laikotarpiu? Tuo metu metalo apdirbimo technika jau buvo pakankamai išsivysčiusi, o mechanizmų kūrėjams, kaip matėme, išradingumo netrūko, tad, matyt, nedidelio našumo mašina iš principo galėjo būti sukonstruota. Betgi metalas tais laikais buvo gana brangus, o įvairius fizinius darbus atlikdavo vergai, teikę pigią darbo jėgą. Taigi vergovinės visuomenės sąlygomis, esant silpnai išvystytai gamybai, Heron’o išradimas negalėjo būti pritaikytas. Beje, jo veikalas buvo žinomas ir feodalinėje Europoje, bet baudžiavos sąlygomis garo mašinų poreikio taip pat nebuvo. Jos buvo sukurtos tik prasidėjus pramonės revoliucijai.

Daugelis Aleksandrijos muziejuje išrastų mechanizmų buvo tik įdomūs ir išmoningi žaislai, demonstravę suspausto oro, garų ar skysčių savybes, bet neturėję jokio poveikio to meto gamybai.”

(iš Romualdo Karazijos “Fizikos istorija” (2002), p. 27-28; eolipilo paveikslėlis iš Wikimedia Commons, šaltinis – “Knight’s American Mechanical Dictionary”, 1876)

Tarp kitko, įdomus ir keblus klausimas apie nepasinaudojimą kai kuriomis idėjomis istorijoje.

“Kovo 25 (baland. 7) dieną Vilniaus „Imperatoriškosios Muzikališkos Mokyklos“ buto (Vilniaus gatvė, 28) didžiojoję salėję susirinko, rods, neperdidelis burelis tų, kuriems teko garbė butie per „Liet. Mok. Draugijos“ radynas. Neskaitlin­gas susirinkimas nerodo anaiptol’ to, kaip galėtų kas manytie, kad Lietuvos apšviestoji visuomenės dalis mažai rupintųsi tokios svarbios organizacijos, kaip „L. M. Draugijos“ įsteigimu; apė tai liudija daugybė laiškų ir telegramų, ku­riomis visos geresnės intelektuališkos Lietuvos spėkos svei­kina susirinkimą su teip svarbia diena ir prašo inrašyt jas in „L. M. Draugijos“ narius. Tas, kad susirinko neperdaug žmonių, išsiaiškina tuomi, jog Lietuvos inteligentija, išsisklaisčiusi po visą Rusiją, ir už jos ribų, pririšta yra prie gyvenimo karų: turi dirbt dėl duonos kąsnio. In susirinkimą atvyko visgi keli atsižymėję ant lietuviškų dir­vonų darbininkai, kaip Petrapylies universiteto profesorius Eduardas Volteris, dvasišk. akademijos prof. Kun. A. Dambrauskas ir keli kiti. Ant jų tai ir buvo sukreipta visa atyda kai-kuriu čion susirinkusiųjų Vilnėčiu, kurie jų dar nepažino. Vieni kitų klausė: „kas tas toks ten kėdėje? bene tai tasai Volteris? bene tai tas Dambrauskas, tasai garsus pu­blicistas, matematikas ir esperantistas“?,.. Tokie klausimai girdėjosi visur prieš prasidedant posėdžiui.
Iš įžymesniu lietuvių buvo susirinkiman dar atvykę: ku­nįgaikštis Jonas Gediminas-Beržanskis su žmona, kunįgaikš­tiene Alena; inženierius Petras Vileišis, „Viln. Žin.“ leidėjas; kun. J. Tumas, „Vilniaus Žinių“ redaktorius; Dr. Bagdanavičius, „Lietuv. Ukininko“ redaktorius; kun. J. Ambraziejus, „Šviesos“ redaktorius; kun. J. Žiogas, archaiologas; kun. prof. K. Šaulys, Dr. R. Šliupas, „Dainos“ pirmininkas Kaunę, P. Matulionis, Dr. Antanas Vileišis, advok. J. Vileišis, Gabr. Landsbergis, Ant. Smetona, M. Dovoino-Silvestravičius, Dr. J. Stonkus; Dr. M. Kuprevičius, Dr. J. Staugaitis, Dr. Andr. Damaševičius, Dr. S. Matulai­tis, Dr. J. Rugys, Dr. B. Burbytė, kun. V. Mironas, aptiekorius Kazys Aglinskis, Donatas Malinauskas, Antanas Žmuidinavičius, Vincas Paliukaitis, Varšavos lietuvių delegatas; inženierius Mašiotas, VI. Nagevičius iš Petrapylies, kun. Vis­kantas, Em. Vileišienė, Z. Pribilauckienė („Lazdynų Pelėda“), Em. Bražiukė, Putramentas, Juozas Kunickis ir k. svečiai.
Tuo tarpu posėdis prasidėjo. Atidengė jį Dr. J. Basa­navičius, kuriam jau kelintas kartas buvo tekę atžaist įžy­mią rolę Lietuvių kulturiškai-politiškamę gyvenime. Balsas jo skambėjo rimtai ir širdingai, kaip anuomet’ per didįjį Lietuvių susivažiavimą:
Gerbiamiejie Ponai ir Ponios! Męs šiandien čion gana skaitlingai susirinkome prie „Lie­tuvių Mokslo Draugijos“ radynų. Pas kitas tautas, kulturoj už mus aukščiau stovinčias, tokios Draugijos įsteigimas, rasi, ne būtų teip įžymus, kaip lietuvių tautos gyvenimę, tos bū­tent tautos, kuriai tik pastaraisias metais tepalengvėjo ke­lias prie šviesos ir laisvės…”

Susiję įrašai:
“Lietuvių mokslo draugijai 100 metų”

“Baigęs mokslus Europoje, Andrius Sniadeckis 1797 m. atvyko į Vilnių, tapo Chemijos katedros vedėju. Dėstė chemiją, parengė vadovėlio Chemijos pradmenys tris laidas, parašė gamtos filosofijos veikalą Organinių būtybių teorija, kuris tapo fiziologijos mokslo pradžia, populiarino chemijos ir medicinos žinias, pirmininkavo Vilniaus medicinos draugijai. su bendraminčiais redagavo humoristinį leidinį Grindinio žinios. Vilniaus jaunimo mokymui Andrius Sniadeckis skyrė visą gyvenimą.”

Be to, Andrius Sniadeckis padirbėjo ir mokslo filosofijos klausimais.