Kategorijos archyvas: mokslo istorija

Perskaitęs įdomų įrašą tinklaraštyje "Nematoma ranka" apie Timuro Kurano knygą "The Long Divergence: How Islamic Law Held Back the Middle East", svarstančią islamiškojo pasaulio ekonominio atsilikimo priežastis, prisiminiau Needhamo klausimą (kartais vadinamu "Needhmo didžiuoju klausimu"): mokslo istorikas, sinologas Josephas Needhamas klausė, kodėl Vakarų pasaulis pralenkė Kiniją (ir Indiją) mokslo ir technologijų srityje, nors bent jau iki XIV amžiaus Kinija buvusi, pasak Needhamo, daug labiau pažengusi šiose srityse; kitaip tariant, kodėl "dvi didžiosios Rytų civilizacijos - Kinija ir Indija - nesugebėjo spontaniškai sukurti moderniojo mokslo ir technologijos" (Joseph Needham (1969) The Grand Titration. Science and Society in East and West. London: Allen and Unwin, p. 177), o tai padarė tuo metu buvęs atsilikęs Vakarų pasaulis.

Pirmas svarbus dalykas galvojant apie tokius globalius istorinius klausimus - kaip iš viso galima svarstyti alternatyvių atsakymų pagrįstumą? Mat yra pavojus, kad bus kuriami alternatyvūs aiškinimai, kurie bus tiesiog šiaip pasakojimai (just so stories), kurių geresnio ar blogesnio pagrįstumo nebus bent kiek įmanoma įvertinti. (Žinau, kad akademinėje sferoje yra žmonių, kuriems nerūpi joks pagrįstumas, nerūpi ir skirti fantazijas nuo tikrovės, bet ši pastaba skirta tiems, kuriems tai esmingai rūpi. Čia tarp kitko.)

Būtų visai linksma, kad ir Lietuvoje kas nors sistemingai svarstytų istorinius duomenis ir galimus aiškinimus, susijusius su šiais klausimais. Bet tai sunkus uždavinys ne tik metodologinėje, bet jau ir duomenų srityje. Reikia apimti didžiulį istorinės medžiagos kiekį. Reikėtų, pavyzdžiui, įvertinti ir literatūrą, kuri teigia, kad Josephas Needhamas kartais perlenkia lazdą kalbėdamas apie Kinijos pirmavimą tam tikrose srityse. Beje, keistas dalykas: Needhamas geomantijos ir kompaso sąsajas vadina vienu didžiausiu kiniečių įnašu į mokslą (remiuosi rusišku vertimo ištraukomis iš "Science and Civilization in China", gali būti ir netikslumų). Sunku suprasti, kokius pasiekimus jis čia turi omenyje. Esu girdėjęs, kad Needhamas šiek tiek keitė savo požiūrį ir kad Nathanas Sivinas su tuo susijęs, nors nieko tiksliau negaliu apie tai pasakyti ir jokių šaltinių nurodyti. Į tai irgi reikia atkreipti dėmesį.

Apskritai išradimų Kinijoje vardijimas (kompasas, parakas, popierius, spausdinimas ir daugybė kitų) kažkaip nedaro tokio didelio įspūdžio galvojant apie moderniojo mokslo atsiradimą: matyt, pirmiausia reikia galvoti apie empirinių mokslinių idėjų sistemingą vystymą ir teorizavimą, kuris pajungtas empirinei kontrolei, bei technologijų sąsajas su šiais dalykais ir pan. Bet tai, žinoma, tik pradinės mintys.

Tarp kitko, o kaip dėl klausimo, kodėl modernusis mokslas neatsirado antikinėje Graikijoje?

Iš kitos pusės, net jeigu ir kas nors skeptiškai žiūrėtų į entuziazmą dėl Rytų civilizacijų liktų globalus istorinis klausimas, mane itin dominantis: kas paskatino moderniojo mokslo ir technologijų atsiradimą Europoje? Viena iš svarbių problemų čia būtų Viduramžių kultūrinių pasiekimų įvertinimas.

Mokslo istorijos draugijos 2009 m. Pfizer apdovanojimą (The Pfizer Award) gavo Harold J. Cook už knygą "Matters of Exchange: Commerce, Medicine, and Science in the Dutch Golden Age" (New Haven: Yale University Press, 2007). Kaip rašoma leidyklos tinklalapyje, autorius argumentuoja, kad ne religija, o Nyderlandų prekyba paskatino mokslo pakilimą XVI-XVII a.

Pilnas knygos aprašas toks:
"In this wide-ranging and stimulating book, a leading authority on the history of medicine and science presents convincing evidence that Dutch commerce—not religion—inspired the rise of science in the sixteenth and seventeenth centuries. Harold J. Cook scrutinizes a wealth of historical documents relating to the study of medicine and natural history in the Netherlands and elsewhere in Europe, Brazil, South Africa, and Asia during this era, and his conclusions are fresh and exciting. He uncovers direct links between the rise of trade and commerce in the Dutch Empire and the flourishing of scientific investigation.

Cook argues that engaging in commerce changed the thinking of Dutch citizens, leading to a new emphasis on such values as objectivity, accumulation, and description. The preference for accurate information that accompanied the rise of commerce also laid the groundwork for the rise of science globally, wherever the Dutch engaged in trade. Medicine and natural history were fundamental aspects of this new science, as reflected in the development of gardens for both pleasure and botanical study, anatomical theaters, curiosity cabinets, and richly illustrated books about nature. Sweeping in scope and original in its insights, this book revises previous understandings of the history of science and ideas."

Per BBC4 kanalą sausio 17 d. buvo rodomas naujas dokumentinis filmas apie Aristotelį kaip biologą "Aristotle's Lagoon" (autorius Imperial College evoliucinės vystymosi biologijos profesorius Armand Marie Leroi). Reikia tikėtis, filmas vėliau pasieks ir kitus (labiau prieinamus) kanalus.

Štai čia galima rasti interviu su Armand Marie Leroi. Tarp kitų dalykų, ten yra įdomi pastraipa apie mokslo istorijos vaidmenį: pasak Leroi, mokslininkui nėra esminis savo srities istorijos žinojimas, bet tai suteikia globalesnį požiūrį bei supratimą apie mokslo galimybes.

Klausimas: "Is it useful for scientists to have knowledge of the history of their field?". Leroi atsakymas: "I don’t think knowledge of the history of science is essential but it does give a more global view and appreciation of the possibilities of science. One also sees echoes of issues we grapple with these days. It’s certainly been useful for me. As an example: Aristotle was insistent that the crucial point of understanding in dissection comes when putting the parts back together to see how an animal works as a whole. This very much chimes with systems biology today."

Susiję užrašai:
"Aristotelio zoologiniai darbai"

Į mokslo istorijos skyrių patalpinau Remigijaus Gotaučiaus ką tik iš senosios graikų kalbos išverstą Euklido (Eukleidas, Εὐκλείδης) Aleksandriečio "Pradmenų" (Στοιχεῖα) pirmąją knygą, kurioje pateikiami plokštumos geometrijos pagrindai. Ten galite rasti ir paaiškinimus dėl kai kurių terminų vertimo (kiek suprantu, vertime yra keletas eksperimentinio pobūdžio dalykų, tad jis dar gali būti tobulinamas, žr. forumą). Išversta pirmoji knyga pateikiama kaip pdf failas.

"Pradmenys" - tai garsiausias klasikinės antikos matematinis veikalas ir įtakingumu matematikos istorijoje sunkiai pralenkiama knyga. Joje susisteminta didelė dalis graikų matematikų atlikto darbo. Reikia pabrėžti, kad "Pradmenys" neapima visko, ką padarė antikinės Graikijos matematikai, pavyzdžiui, nėra kūgio pjūvių, sferinės geometrijos ir kt.

Lietuviškai Euklido "Pradmenims" daugiau dėmesio skiria P. Katilius vadovėlio "Geometrijos pagrindai" (1966) antrame skyriuje. Beje, ten graikiškas knygos pavadinimas sulietuvinamas kaip "Elementai".

Primenu, kad mokslo istorijos skyriuje galite rasti ir seniau Remigijaus išverstą Euklido "Pradmenų" penktąją knygą, kurioje dėstoma dydžių santykių teorija.

Dėl filologinių ir matematinių šio vertimo dalykų galima kalbėtis mokslo filosofijos ir mokslo istorijos forume tam skirtoje temoje.

Papildymas. Nuotrauka viršuje - tai papiruso fragmentas (numanoma data 75-125 A.D.) su viena seniausių išlikusių diagramų iš Euklido "Pradmenų" (nuotrauka paimta iš Wikimedia Commons). Spustelėję ant nuotraukos pateksite į tinklalapį, kur rasite daugiau informacijos apie šį papirusą; ten yra ir aukštesnės rezoliucijos nuotrauka.

Nors Aristotelio istoriniai tyrimai įspūdingi, jie menkai atrodo palyginus su jo gamtamoksliniais darbais. Jis atliko ir rinko stebėjimus astronomijoje, meteorologijoje, chemijoje, fizikoje, psichologijoje. Bet kaip mokslininkas Aristotelis visų pirma pagarsėjo zoologijos ir biologijos darbų dėka: jo gyvūnų tyrimai padėjo biologijos mokslų pagrindus ir jais buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą.
Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose "Gyvūnų istorija" ir "Skrodimai". "Skrodimai" nėra išlikę. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, joje aprašomos gyvūnų vidinės dalys ir struktūra; yra pagrindo manyti, kad knygoje buvo schemų ir piešinių, o galbūt šie ir sudarė didžiąją veikalo dalį. O "Gyvūnų istorija" išliko. Šio darbo pavadinimas (kaip ir kai kurių kitų Aristotelio knygų pavadinimai) klaidina: žodis "istorija" yra graikiško žodžio "historia", reiškiančio "tyrimą", transliteracija. Tad knygos pavadinimą teisingiau būtų išversti kaip "Zoologiniai tyrimai".
(iš Jonathan Barnes, "Aristotle" (1992), p. 8-9)

Čia pasinaudojau senesniu knygos leidimu, esančiu Vilniaus universiteto bibliotekoje. Naujas šios knygos leidimas pasirodė 2000 m. Jonathano Barneso knyga labai rekomenduotina visiems, kuriems reikia trumpo ir aiškaus įvado į Aristotelio filosofines ir mokslines idėjas.

Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.

Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais "buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties", o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais "buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties". Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.

Internete aptikau porą nuotraukų, susijusių su Lietuvių mokslo draugijos istorija: Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas (1912 m.) ir Lietuvių mokslo draugijos narių grupė (1912 m.).

Susiję įrašai:
""Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas""
"Lietuvių mokslo draugijai 100 metų"

Į "Lietuvos istorijos" skyrių įdėjau 1907 m. L. Gerulio (L. Giros) straipsnį "Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas", išspausdintą moksliniame periodiniame leidinyje "Lietuvių tauta". Dėkoju Jonui Dagiui už surastą ir nuskanuotą medžiagą. Štai ištrauka iš straipsnio (netaisant tuometinės kalbos):

"Kovo 25 (baland. 7) dieną Vilniaus „Imperatoriškosios Muzikališkos Mokyklos“ buto (Vilniaus gatvė, 28) didžiojoję salėję susirinko, rods, neperdidelis burelis tų, kuriems teko garbė butie per „Liet. Mok. Draugijos“ radynas. Neskaitlin­gas susirinkimas nerodo anaiptol' to, kaip galėtų kas manytie, kad Lietuvos apšviestoji visuomenės dalis mažai rupintųsi tokios svarbios organizacijos, kaip „L. M. Draugijos“ įsteigimu; apė tai liudija daugybė laiškų ir telegramų, ku­riomis visos geresnės intelektuališkos Lietuvos spėkos svei­kina susirinkimą su teip svarbia diena ir prašo inrašyt jas in „L. M. Draugijos“ narius. Tas, kad susirinko neperdaug žmonių, išsiaiškina tuomi, jog Lietuvos inteligentija, išsisklaisčiusi po visą Rusiją, ir už jos ribų, pririšta yra prie gyvenimo karų: turi dirbt dėl duonos kąsnio. In susirinkimą atvyko visgi keli atsižymėję ant lietuviškų dir­vonų darbininkai, kaip Petrapylies universiteto profesorius Eduardas Volteris, dvasišk. akademijos prof. Kun. A. Dambrauskas ir keli kiti. Ant jų tai ir buvo sukreipta visa atyda kai-kuriu čion susirinkusiųjų Vilnėčiu, kurie jų dar nepažino. Vieni kitų klausė: „kas tas toks ten kėdėje? bene tai tasai Volteris? bene tai tas Dambrauskas, tasai garsus pu­blicistas, matematikas ir esperantistas“?,.. Tokie klausimai girdėjosi visur prieš prasidedant posėdžiui.
Iš įžymesniu lietuvių buvo susirinkiman dar atvykę: ku­nįgaikštis Jonas Gediminas-Beržanskis su žmona, kunįgaikš­tiene Alena; inženierius Petras Vileišis, „Viln. Žin.“ leidėjas; kun. J. Tumas, „Vilniaus Žinių“ redaktorius; Dr. Bagdanavičius, „Lietuv. Ukininko“ redaktorius; kun. J. Ambraziejus, „Šviesos“ redaktorius; kun. J. Žiogas, archaiologas; kun. prof. K. Šaulys, Dr. R. Šliupas, „Dainos“ pirmininkas Kaunę, P. Matulionis, Dr. Antanas Vileišis, advok. J. Vileišis, Gabr. Landsbergis, Ant. Smetona, M. Dovoino-Silvestravičius, Dr. J. Stonkus; Dr. M. Kuprevičius, Dr. J. Staugaitis, Dr. Andr. Damaševičius, Dr. S. Matulai­tis, Dr. J. Rugys, Dr. B. Burbytė, kun. V. Mironas, aptiekorius Kazys Aglinskis, Donatas Malinauskas, Antanas Žmuidinavičius, Vincas Paliukaitis, Varšavos lietuvių delegatas; inženierius Mašiotas, VI. Nagevičius iš Petrapylies, kun. Vis­kantas, Em. Vileišienė, Z. Pribilauckienė („Lazdynų Pelėda“), Em. Bražiukė, Putramentas, Juozas Kunickis ir k. svečiai.
Tuo tarpu posėdis prasidėjo. Atidengė jį Dr. J. Basa­navičius, kuriam jau kelintas kartas buvo tekę atžaist įžy­mią rolę Lietuvių kulturiškai-politiškamę gyvenime. Balsas jo skambėjo rimtai ir širdingai, kaip anuomet' per didįjį Lietuvių susivažiavimą:
Gerbiamiejie Ponai ir Ponios! Męs šiandien čion gana skaitlingai susirinkome prie „Lie­tuvių Mokslo Draugijos“ radynų. Pas kitas tautas, kulturoj už mus aukščiau stovinčias, tokios Draugijos įsteigimas, rasi, ne būtų teip įžymus, kaip lietuvių tautos gyvenimę, tos bū­tent tautos, kuriai tik pastaraisias metais tepalengvėjo ke­lias prie šviesos ir laisvės..."

Susiję įrašai:
"Lietuvių mokslo draugijai 100 metų"

Prieš 100 metų (1907 m. balandžio 7 d.) įvyko steigiamasis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas. Pirmininku buvo išrinktas Jonas Basanavičius, o sekretoriumi tapo Jonas Vileišis.

2006 m. 27-tame "Electrochimica Acta" numeryje (volume 51, issue 27, 25 August 2006, p. 5999-6002) pasirodė Juozo Al. Krikštopaičio straipsnis apie Theodoro von Grotthusso elektrolizės teoriją "Concerning the Origins of Charge Transfer in the Micro-structure of Matter: the Contribution of Theodor von Grotthuss".

Lapkričio 30 d. 16 val. Švietimo ir mokslo ministerijos Ovaliojoje salėje įvyks Birutės Railienės knygos "Andrius Sniadeckis" sutiktuvės. Štai kas rašoma apie Andrių Sniadeckį (1768-1838) kvietime į renginį:

"Baigęs mokslus Europoje, Andrius Sniadeckis 1797 m. atvyko į Vilnių, tapo Chemijos katedros vedėju. Dėstė chemiją, parengė vadovėlio Chemijos pradmenys tris laidas, parašė gamtos filosofijos veikalą Organinių būtybių teorija, kuris tapo fiziologijos mokslo pradžia, populiarino chemijos ir medicinos žinias, pirmininkavo Vilniaus medicinos draugijai. su bendraminčiais redagavo humoristinį leidinį Grindinio žinios. Vilniaus jaunimo mokymui Andrius Sniadeckis skyrė visą gyvenimą."

Be to, Andrius Sniadeckis padirbėjo ir mokslo filosofijos klausimais.

1811 m. liepos 14 d. italų mokslininkas Amedeo Avogadro (1776-1856) žurnale "Journal de Physique, de Chimie et d'Histoire naturelle" išspausdino straipsnį, kuriame pirmą kartą buvo paskelbta molekulinė dujų hipotezė - dabar žinoma kaip Avogadro dėsnis (idealiųjų dujų atveju): esant vienodai temperatūrai ir slėgimui, vienoduose dujų tūriuose yra vienodas skaičius molekulių. (Panašią idėją 1814 m. paskelbė André-Marie Ampère). Taip pat Avogadro išsakė fundamentalią mintį apie tai, kad dujos, susidedančios iš vieno elemento, gali būti sudarytos iš molekulių, t.y. gali būti nevienaatomės (priešingai negu manė Daltonas).

Dėl įvairių priežasčių (įtakingojo Berzeliaus idėjos apie tai, kad vieno elemento atomai stumia vienas kitą, žinių stygius dėl molekulių sudėties ir kt.) platesnį pripažinimą Avogadro hipotezė pradėjo įgauti tik po siciliečio chemiko Stanislao Cannizzaro atominės sistemos, kurią jis plačiau paskelbė 1860 m. I-ajame tarptautiniame chemikų kongrese Karlsruhėje. Nors kongrese buvo ir entuziastingo Cannizzaro idėjų priėmimo, vis dar liko ir skeptikų dėl Avogadro hipotezės (kongreso protokolai yra išspausdinti ir, sakoma, yra labai pamokantys).

Avogadro skaičius dabar yra svarbi fizikos ir chemijos konstanta, kuri lygi 6.02 × 10²³ - tai atomų arba molekulių skaičius viename medžiagos molyje.

Atomizmo istorijos klasikinius veikalus galima rasti tinklalapyje "Selected Classic Papers from the History of Chemistry".

Bendrai kalbant, atomizmo istorija yra labai įdomi ir pamokanti apmąstant mokslinį metodą, mokslo raidą, instrumentalizmo ir mokslinio realizmo ginčą - kaip nuo laukinių spekuliacijų buvo judama link vis tikslesnių, empiriškai pagrįstų rezultatų.

Šią dieną 1931 m. gimė amerikiečių fizikas John Robert Schrieffer (g. 1931), vienas iš superlaidumą aiškinančios teorijos kūrėjų, už tai 1972 m. gavęs Nobelio premiją (kartu premiją gavo kiti du teorijos kūrėjai - John Bardeen ir Leon Neil Cooper). Nors superlaidumo reiškinį (kai kurioms medžiagoms būdingas elektrinės varžos išnykimas temperatūrai esant netoli absoliutaus nulio) dar 1911 m. atrado Heike Kammerlingh-Onnes, tik 1957 m. minėtiems teoretikams pavyko sukurti pirmąją sėkmingą teoriją. Tai yra kvantinė teorija, vadinama BCS teorija (pagal pirmąsias pavardžių raides), kurios idėja yra ta, kad superlaidininkuose elektronai susijungia į poras, ir tos poros tampa elektros srovės nešėjomis. Beje, nemodifikuota forma BCS teorija netinka aukštatemperatūriniam superlaidumui aiškinti.

Šią dieną 1860 m. gimė Willem Einthoven (1860-1927), olandų gydytojas ir fiziologas, išradęs pirmąjį praktišką klinikinį elektrokardiografą (ECG) - galvanometrą, matuojantį širdies ląstelių generuojamus elektrinio potencialo pokyčius. 1924 m. jis gavo Nobelio premiją fiziologijos ar medicinos srityje už "elektrokardiogramos mechanizmo atradimą". Kaip atrodė senoviškas didžiulis elektrokardiografas, galima pamatyti čia.

2005 m. pažymimi Alberto Einsteino annus mirabilis - 1905 metų šimtmečio jubiliejus. 1905 m. Einsteinas paskelbė 3 fundamentalios reikšmės darbus: pirmajame paaiškinamas fotoefektas per šviesos kvantus; antrajame pateikiama specialioji reliatyvumo teorija; trečiajame teoriškai paaiškinamas Brauno judėjimas remiantis chaotiško molekulių judėjimo statistine-mechanine analize. Pastarasis darbas, beje, tapo teoriniu pagrindu, kuriuo remdamasis Jeanas Perrinas atliko ekperimentus, pateikusius lemiamą eksperimentinį argumentą už molekulių ir atomų egzistavimą - argumentą, įtikinusį ir užkietėjusius skeptikus.

Neabejoju, kad šie metai bus pažymėti konferencijomis ir kitais darbais.