Kategorijos archyvas: idėjos

Į mokslo istoriją naudinga pažiūrėti ir konceptualinės pažangos aspektu, t.y. kaip naujos konceptualinės priemonės leisdavo pastebėti svarbius pasaulio aspektus ir tuo suteikdavo galimybę suformuluoti svarbius dėsningumus. Tai ryšku įvairių matematinių priemonių įvedimo atveju (pavyzdžiui, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas ir judėjimo analizė XVII a.). Toks žvilgsnis naudingas ne tik istoriniu ar filosofiniu, bet ir euristiniu požiūriu: taip iš praeities mokslininkų galime pasimokyti konceptualinio išradingumo.

Ronald N. Giere pasakoja apie tokią ironišką Rudolfo Carnapo citatą (gal ir neišspausdintą) apie Karlą Popperį: Carnapas sakęs, kad jis išsiaiškino, kad atstumas nėra simetriškas santykis, kadangi atstumas tarp jo ir Popperio yra labai mažas, bet atstumas tarp Popperio ir jo yra labai didelis (iš Taking the naturalistic turn, or, How real philosophy of science is done, organized and moderated by Werner Callebaut, University of Chicago Press, 1993, p. 39).

Tai susiję su tuo, kaip skirtingai Carnapas ir Popperis traktavo skirtumus tarp savo požiūrių (Karlas Popperis pabrėždavo skirtumus).

Kadangi Lietuvoje yra bent vienas doktorantas, kuris galvoja apie Larry Laudaną, tai svajoju štai apie ką: gal kartais pavyks pateikti bent apytikslį pragmatizmo apibūdinimą (neturiu omenyje tikslaus apibrėžimo). Bet nenervindamas doktoranto galiu pridėti, kad tai nėra pirmaeilės svarbos dalykas, t.y. galima ir apsieiti be to - svarbiausia konkrečių ginčų detali analizė.

Kartą diskusijoje manęs paklausė, ar nesu pragmatistas; pasakiau, kad nesu, o tada pradėjau galvoti, kad šitas reikalas dėl pragmatizmo lieka visai neaiškus.

Gal pragmatizmo kontekste apie anti-spekuliatyvumo idėją verta pagalvoti?

Dabar gana populiaru pasivadinti pragmatistu, net Richardas Rorty pasivadino :) (pokštininkas). Kam tai rūpi pažiūrėkite į "pokalbį" (beje, sudarytą iš citatų) tarp Peirce'o ir Rorty iš Susan Haack knygos "Manifesto of a Passionate Moderate: Unfashionable Essays".

Pragmatizmo ir mokslo filosofijos kontekste į Susan Haack verta atkreipti dėmesį. Štai pora nuorodų: recenzija apie vulgarų rortyizmą (pirma pastraipa - "sugedusio telefono" istorija pragmatizmo istorijoje) ir apie teisinius-filosofinius dalykus (pdf).

Pasiruošus galvoti apie paprastumo kriterijų, pirmiausiai reiktų jį pastatyti į vietą šiuo tiksliu apibendrinančiu posakiu, kad neužmirštume, jog visų pirma norima, kad tam tikras darbas būtų atliktas, o ne šiaip, kad būtų paprasta: "viskas turi būti daroma paprastai kiek tik įmanoma, bet ne paprasčiau" - "everything should be made as simple as possible, but not simpler". Tai, matyt, tinka visoms gyvenimo sritims pradedant atramos sulūžusiai spintos kojai paieškomis ar programavimu ir baigiant mokslo konceptualinėmis priemonėmis bei teorijomis. (Nors kartais nieko baisaus neatsitiks, jeigu darbas bus atliktas komplikuotai, nes norisi pakvailioti ar panašiai, bet čia jau kita kalba.)

Posakis dažnai priskiriamas Einsteinui, bet tikslios citatos nepastebėjau, išskyrus nuorodą į jo paskaitą "On the Method of Theoretical Physics" (The Herbert Spencer Lecture, 1933 m. birželio 10 d., Oksfordas), kur kažkas panašaus sakoma teorijų atžvilgiu. Ir pats posakis kartais vadinamas Einsteino skustuvu. Nors tai, ko gero, tiesiog mokslo folkloro dalis.

Tad užuot skundusis, kad kai kur dalykai pernelyg komplikuoti, reikia pažiūrėti, kokiam tikslui jie iš viso sugalvoti.

Kažkada galvodamas apie moksle naudojamas grafines priemones (brėžiniai, pagalbiniai piešinėliai ir pan.) atkreipiau dėmesį į vieną atvejį iš psichologo Maxo Wertheimerio (beje, vieno iš Gestalt psichologijos kūrėjų) tyrimų. Knygoje "Produktyvus mąstymas" Wertheimer kalba apie savo eksperimentą su uždaviniu, kurį pateikė spręsti daugeliui žmonių.

Eksperimento metu buvo pasiūlyta išspręsti tokį uždavinį: virš altoriaus esti apvalus langas; norint pagražinti buvo nubrėžtos dvi vertikalios linijos, liečiančios skritulį bei tokio pat aukščio kaip ir apvalus langas; be to, viršuje ir apačioje pridedant pusiau apskritimus, gauta ištisinė kreivinė figūra; reikia rasti plotą tarp lango ir linijos. Kai kurie vaikai tučtuojau rasdavo sprendimą, kitiems reikėdavo nedidelės pagalbos; bet įdomu tai, kad kai kurie išsilavinę suaugusieji turėdavo daugybę problemų ieškodami sprendimo. Pastarieji dažnai mat pasinerdavo į ilgus apmąstymus, kaip pritaikyti mokyklines formules, kai tuo tarpu brėžinio elementų perstatymas greitai parodo nesudėtingą sprendimą. Štai dešimtmečio vaiko, kuris neturėjo jokių geometrijos žinių, galinčių jam pagelbėti, atvejis. Iš pradžių, matyt, sunerimęs jis klausė: “Kodėl jūs galvojate, kad tai galiu padaryti? Aš negaliu. Neturiu jokio supratimo, kaip tokie dalykai daromi”. Po to, pažiūrėjęs į piešinį tarstelėjo: “Du pusiau skrituliai turi įeiti į langą... Tai pilnas kvadratas”. Jis nesinaudojo žodžiu “kvadratas”, bet parodė jį pirštu brėžinyje. Sprendimas užtruko apie minutę.
(iš M. Wertheimer "Produktyvus mąstymas" rusiško 1987 m. vertimo, p. 303-305)

P.S. Tai šiek tiek susiję (ne iš grafinių priemonių pusės) su Vladimiro Arnoldo pastabomis (žr. "Virtualūs užrašai") ir iš bendresnės perspektyvos gal net su jo pastebėjimu iš svarbių grakščių minčių puslapio.

Ruošiuosi konferencijai "Scientia et Historia – 2009". Nelabai man patinka, kai reikia ir daryti pranešimą, ir dalyvauti organizuojant konferenciją. Organizaciniai reikalai (nors ir būtų menki) trikdo intelektualinį susikaupimą, kuris reikalingas norint tinkamai paruošti ir padaryti pranešimą. Bet nieko tokio, organizacinių reikalų ne tiek daug, nepalyginsi su XXII Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija, kurios organizavime teko dalyvauti :)

Mano pranešimo tema kaip įrašyta programoje - "Naujasis eksperimentalizmas". Nutariau, kad visgi darysiu bendresnio pobūdžio pranešimą: kalbėsiu daugiau apie naujojo eksperimentalizmo strateginę svarbą ir jo atsiradimą teoretizmo siautėjimo kontekste. Apie chrestomatines detales gi galima pasiskaityti vadovėliuose ir žinynuose. Atskirai reikės paminėti Iano Hackingo 1983 m. knygos "Representing and Intervening" II dalies pradžią (tai galima skaityti kaip manifestą), kurioje kalbama apie judėjimą "atgal-prie-Bacono". Nedarysiu ir radikalesnių tezių adekvatumo kritinės analizės - čia būtų įvairių klausimų: kiek pavyksta nutolti nuo teorijų ir tradicinių argumentų svarstant teorinių esybių klausimą ir t.t. Kai kuriuos klausimus paliksiu atvirus. Kartoju, man labiausiai rūpi pabrėžti naujojo eksperimentalizmo reikšmingumą teoretizmo vyravimo kontekste.

Šiek tiek laiko reikės paskirti Karlui Popperiui: mat radau keletą jo pastraipų (1974 m.), kurios man bent iš dalies praskaidrina situaciją, kaip Popperis įsitraukė į perversijas apie visapusišką teorijos dominavimą.

Esant laiko, reiktų paminėti ir keletą dalykų iš Romualdo Karazijos "Linksmoji fizika": pvz., kaip jis rašo, "mūsų amžiuje mada vėl atsisuko į teorijos pusę" ir toliau, ko galima tikėtis pabandžius žmonių paklausinėti apie 10 geriausių XX amžiaus fizikų - kiek tarp jų bus teoretikų (1982 m. leidimas, p. 102-104). Šitie dalykai svarbūs galvojant plačiau - apie platesnės (išsilavinusios) publikos asociacijas, prie kurio skatinimo prisideda ir švietimas, ir mokslo populiarinimas: antai neretai teoretikas iškyla kaip herojus, kuris sėdėdamas ant suoliuko vien minties (ir gal net estetinės nuojautos) galia triauškina pasaulio paslaptis kaip riešutus (o gal net praneša, kad jam labai patinka jo paties gražios mintys, tai kam jam tas eksperimentavimas). Apie tokius dalykus reiks irgi pasakyti keletą žodžių.

Tarp kitko, ruošdamasis pranešimui prisiminiau tokį pajuokavimą: Edna susitinka Bessi ir klausia "how's yer husband?"; o Bessi atsako "compared to what?" - būtent, jei naujasis eksperimentalizmas kartais banaliai atrodo, tai reiktų pagalvoti ir palyginti, kokiame kontekste jis atsirado ir kaip bent tame kontekste jis yra svarbus.

Reikia baigti, o tai visą pranešimą čia išdėstysiu :)

Susiję užrašai:
Konferencija "Scientia et Historia – 2009"

Kadangi atsirado šioks toks susidomėjimas, pateikiu trumpą bibliografinę pastabą apie Johno Worrallo ir Larry Laudano ginčą dėl Laudano pasiūlyto retikuliacinio mokslo kaitos modelio - ar yra nekintami metodologiniai principai ir ar nekintamų metodologinių principų nebuvimas veda į episteminį reliatyvizmą. Žinoma, ginčas turėjo priešistoriją ir vėliau buvo jos atgarsių, bet čia tik pateikiu nuorodas į pagrindinius straipsnius, susijusius su šiuo ginču. Esminis ginčas prasidėjo, kai Johnas Worrallas išspausdino Laudano knygos "Science and Values" (Laudan, Larry (1984), Science and Values. Berkeley: University of California Press) recenziją: Worrall, John (1988), "The Value of a Fixed Methodology", British Journal for the Philosophy of Science 39, p. 263-275. Larry Laudano atsakymas: Laudan, Larry (1989), "If It Ain't Broke, Don't Fix It", British Journal for the Philosophy of Science 40, p. 369-375. Johno Worrallo atsakymas: Worrall, John (1989), "Fix it and be Damned: A Reply to Laudan", British Journal for the Philosophy of Science 40, p. 376-388.

Straipsnių galima ieškoti JSTOR straipsnių archyve. JSTOR iš viso yra neįkainuojamas šaltinis senesniems straipsniams. Žinau, kad ši akademinė straipsnių bazė yra Vilniaus universiteto bibliotekoje (deja, prisijungti iš namų slaptažodžiai suteikiami tik VU bendruomenės nariams, o mano institutas jai nepriklauso).

Vėliau Worrallas parašė su tuo susijusį straipsnį "Two Cheers for Naturalised Philosophy of Science--Or: Why Naturalised Philosophy of Science Is Not the Cat's Whiskers" (Science and Education, Volume 8, Number 4, July 1999, p. 339-361). Minėto ginčo atgarsių galima pastebėti neseniai lietuviškai pasirodžiusios Alano Chalmerso knygos "What Is This Thing Called Science?" (trečias leidimas) 11-tame skyriuje (Chalmers, Alan F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa) bei recenzijų simpoziume, skirtam šiai knygai ("Review Symposium on Alan Chalmers’ What is This Thing Called Science", Metascience, Volume 9, Number 2, July 2000, p. 172-203).

Prie šio ginčo dar turėčiau grįžti šiame tinklaraštyje arba straipsnyje arba knygoje, jeigu iki tokio dalyko prieisiu (silpnoji disjunkcija).

"Iš to [iš matematiko Davido Hilberto nepavykusio plano pertvarkyti fiziką ir chemiją] neverta daryti išvados, kad fizikos problemos sunkesnės negu matematikos problemos. Tiesiog šie mokslai skirtingi: matematika stovi ant logikos kojų, o fizika pirmiausia remiasi kaip kengūra uodega - gamtos pažinimu, intuicija ir tik po to formaliąja logika. Neatsitiktinai 7-9 klasių mokiniai, kuriems puikiai sekasi matematika, dažnai skundžiasi nesuprantą fizikos, - čia neužtenka algoritmų, o reikia suvokti ir vadinamąją fizikinę prasmę."

(iš Romualdo Karazijos "Linksmoji fizika" (1982), p. 114)

Romualdo Karazijos knyga "Linksmoji fizika" yra daug rimtesnė negu gali pasirodyti iš pirmo žvigsnio, nors ir labai linksma. Čia citavau iš seno leidimo, o naujasis leidimas turėtų būti dar įdomesnis: kaip nejuodojoje recenzijoje rašo A. Savukynas, "pirmoji autoriaus "Linksmoji fizika" buvo išleista dar brandaus sąstingio metais (1982) ir todėl vidinio ir išorinių cenzorių labai iškarpyta".

Vienoje televizijos mokslo populiarinimo laidoje, skirtoje vaikams, rusų astronomas (deja, neatsimenu nei laidos, nei astronomo pavardės) išsakė vertingą metodologinę pastabą, kurią naudinga atsiminti ne tik vaikams. Vaikas paklausė, "o kaip traktuoti NSO, t.y. neatpažintus skraidančius objektus?". Astronomas trumpai atsakė: "taip ir traktuokite, kaip NEATPAŽINTUS skraidančius objektus".

Neseniai Mokslo filosofijos archyve (PhilSci Archive) pasirodė du nauji Stathis Psillos tekstai. Pirmasis - tai "The Next Best Thing: Causation and Regularity", kuriame ginamas reguliaristinis požiūris į priežastingumą (Regularity View of Causation) kaip metafiziškai mažiau apkrautas priežastingumo epistemologijoje.

Kitas tekstas - tai "How to be a Scientific Realist: A Proposal to Empiricists", kuriame teigiama, kad empiristams (su antimetafizinėmis nuostatomis) ir moksliniams realistams (su antiinstrumentalistinėmis nuostatomis) nėra ko labai konfliktuoti. Be kita ko, Psillos primena ir "realistinius" loginio empirizmo istorijos epizodus. Beje, apie Herbertą Feiglį ir jo realizmą trumpai galima paskaityti C. Wade'o Savage'o straipsnyje in memoriam "Herbert Feigl: 1902-1988", kuris buvo išspausdintas PSA 1988 (vol. 2, p. 15-22).

Tikrai, nebūtinai polemika tarp empiristų ir mokslinių realistų visada turi būti aštrinama. Tiek moksliniai realistai gali nenukrypti į metafizines spekuliacijas siekdami savo tikslų, tiek empiristai gali įvertinti empirinių argumentų galią, kai kalbama apie nestebimus dalykus. Tai lengviau galima siekti laikantis arčiau paties empirinio mokslo argumentų, kai svarstomi įvairių objektų egzistavimo klausimai. Šiame kontekste verta prisiminti atomizmo istoriją ir Henri Poincaré, kuris liko atviras eksperimentinių argumentų jėgai atomizmo atveju - taip jis neuždarė savęs konvencionalistinių nuostatų rėmuose (šiais laikais nemažai filosofų visokius rėmus mėgsta).

Bet tokiu atveju, aišku, lieka klausimas, kaip suformuluoti atskiras filosofines pozicijas - dėl ko gi yra ginčijamasi. Ne visada taip būna aišku, kaip aišku, kad mokslinis realizmas ir konstruktyvusis empirizmas yra ryškūs oponentai.