Dienos archyvas: 2012-02-07

Pradėjus kalbėti apie Iano Hackingo knygą "Representing and Intervening", tiktų keletą pastabų apie jo bendrą filosofinį požiūrį į gamtos mokslus. Taigi jis nuolat pabrėžė, kad teorijos dominavimas istoriniuose bei filosofiniuose mokslo tyrimuose yra neadekvatus. Pagrindinė idėja yra ta, kad eksperimentinis darbas yra daug labiau nepriklausomas nuo teorizavimo negu populiarūs filosofai buvo linkę manyti žvelgdami į visą mokslinę praktiką per teorinių rėmų prizmę - jo paties žodžiais, "eksperimentas turįs savo paties gyvenimą".  T.y. ekperimentavimas turi pakankamai praktinių strategijų, leidžiančių įsitikinti eksperimentinių efektų realumu, atskirti artefaktus nesikreipiant į aukšto bendrumo lygio teorijas. Hackingo mokslinis realizmas - tai eksperimentinis realizmas, kuris esmingai remiasi eksperimentiniais-techniniais argumentais nestebimų objektų egzistavimo naudai. Realizmo ir antirealizmo ginčas negali vaisingai vykti nesiremdamas konkrečia moksline praktika. Įvairiems teorijos apsėstiems antirealistams, neigiantiems arba abejojantiems tam tikrų teorinių esybių, postuluojamų moksle, realumu, o ir realistams Ianas Hackingas pataria: galvokite apie praktiką, ne apie teoriją; patikimiausius duomenis ir argumentus (t.y. evidence) pateikia mūsų sugebėjimas manipuliuoti žemutinio lygmens kauzalinėmis savybėmis: "inžinerija, o ne teorizavimas, yra mokslinio realizmo apie esybes įrodymas". Pastaroji citata iš jo 1982 m. straipsnio "Experimentation and Scientific Realism" (Philosophical Topics 13(1), p. 71-87; yra perspausdintas įvairiose antologijose), kuriame jau formuluojamos kai kurios pagrindinės idėjos.

Reikia pabrėžti, kad net jeigu pačios bendriausios ir stipriausios Iano Hackingo tezės turi trūkumų ir nėra lengvai pagrindžiamos, jo pateiktoje eksperimentinio mokslo analizėje apstu svarbių pastebėjimų.

Susiję užrašai:
Iano Hackingo mokslo filosofijos vadovėlis