Oksfordo ir Keimbridžo universitetai kartu su keliais Amerikos universitetais pradeda 3 metų trukmės projektą, kurio tikslas - įtvirtinti kosmologijos filosofiją kaip naują fizikos filosofijos šaką: siekiama išskirti ir praskaidrinti konceptualines kosmologijos pagrindų problemas. Projekte dalyvauja ir filosofai, ir fizikai, ir matematikai. Jį finansuoja John Templeton fondas.
Papildymas: Timo Maudlino interviu, susijęs su šiais dalykais.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete 2011 m. liepos 1 d. 16 val. Adolfas Mackonis gins disertaciją iš mokslo filosofijos srities. Kokia tiksli disertacijos pavadinimo formuluotė, nežinau. Internete mačiau porą pavadinimo variantų - "Geriausiai paaiškinančios išvados teisingumo ribos", "Geriausio paaiškinimo išvedimo patikimumo ribos". Bet tai smulkmenos. Visais atvejais disertacija skirta geriausio aiškinimo argumento (inference to the best explanation) analizei. Disertacijos anotacija iš LMT tinklalapio:
"Disertacija skirta geriausio paaiškinimo išvedimo (GPI) analizei. Pirma, tyrimas eksplikuoja, kas yra GPI, ką žymi sąvoka aiškinamoji galia. Antra, tyrimas įvertina GPI pretenzijų į tiesą apginamumą – ar teisinga yra hipotezė, jeigu ji yra geriausias tam tikro reiškinio paaiškinimas. GPI skleidžiamas kaip materialaus samprotavimo forma, kuri priskiria teisingumą toms hipotezėms, kurios tarp savo varžovių pasižymi aukščiausiu aiškinamųjų veiksnių laipsniu: mažiausiai prieštarauja pripažintam žinojimui, unifikuoja svarbiausius reiškinius, yra giliausias paaiškinimas ir yra paprasčiausias paaiškinimas. Kritikuojamas tikimybinis požiūris į GPI. Išskiriami ir aprašomi keturi literatūroje randami GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai: patikimumo-koherentinis, evoliucinis, tikimybinis bei empirinis-istorinis. Teigiama, kad nors GPI padeda įvertinti paaiškinimų tikimybių pasiskirstymą ir yra plačiai paplitusi praktika, dėl prastos atrankos argumento, galimo aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumo, pesimistinės indukcijos argumento ir argumento "atsarga gėdos nedaro" žinomi GPI kaip vedančio į tiesą pagrindimo būdai nėra pakankami – GPI išvadų teisingumas yra atsitiktinis."
Nei disertacijos, nei santraukos nemačiau, o tik šią anotaciją, tai sunku ką aptarti. Atkreipčiau kol kas tik dėmesį, kad daug kas čia priklauso nuo to, kokiu būdu vartojamas žodis "atsitiktinis" (žr. anotacijos pabaigą). O koks pateiktųjų filosofinių kontraargumentų (prastos atrankos argumentas, galimo aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumas, pesimistinės indukcijos argumentas ir argumentas "atsarga gėdos nedaro") išvadų neteisingumo ar teisingumo (?) pobūdis - "atsitiktinis", ar kaip?
Beje, nors ir nelabai supratau dėl "aiškinamųjų veiksnių nebendramatiškumo", nebendramatiškumo idėja mokslo filosofijoje bendrai priklauso prie labiausiai lazdas perlenkiančių idėjų (ir čia tik švelniai tariant). Pesimistinė indukcija verta dėmesio, bet nėra tokia įspūdinga - nėra reikalo į mokslo istorijos teorines struktūras žiūrėti kaip į monolitinius nediferencijuotus (spekuliatyvumo prasme) darinius, o ir metodologinių pamokų iš praeities mokslo galima išmokti. Geram ūpui esant kas nors gal net gali sugalvoti optimistinę indukciją. O argumentui "atsarga gėdos nedaro" galima iškelti kitą - "kartais atsarga gėdos nedaro, o kartais daro (o kartais ir visai gali suparaližuoti veiksmus)".
Visai buvau pamiršęs, kad šiandien ir rytoj filosofas Daniel Cohnitz iš Tartu universiteto (Estija) skaitys porą paskaitų. Informacija apie paskaitas iš tinklalapio "Filosofija Lietuvoje":
"Is Logical Positivism Dead?" - 2011 m. gegužės 31 d. 17.00 val. VU Filosofijos fakultete, 201 aud.
"Towards a Response-Dependence Account of Reference" - 2011 m. birželio 1 d., 17.00 val. VU Filosofijos fakultete, 313 aud.
Kiek suprantu, pirmojoje paskaitoje galima tikėtis išgirsti, ką "kvailo" ("if anything"), o svarbiausia, nekvailo autorius randa loginiame pozityvizme.
"Is Logical Positivism Dead?
For most authors writing about the history of analytic philosophy, it is obvious that logical positivism is dead. Although there are different versions about what lead to its death (was it Quine’s attack on the analytic/synthetic distinction? Quine’s revival of ontology? Popper’s criticism of a logic of inductive confirmation? Kuhn’s naturalistic turn in the philosophy of science? Kripke’s resurrection of metaphysical necessity? perhaps all of that together?), almost everyone seems convinced that being a logical positivist in our days would be crazy. In this article I want to reconsider logical positivism, in order to see what - if anything - really is so silly about this position."(Daniel Cohnitz apie savo paskaitą)
Išleistas naujas specialus žurnalo "Synthese" numeris (Vol. 180, No. 2, May 2011), skirtas mokslinio realizmo problemoms. Kviestiniai redaktoriai - Gerhard Schurz ir Ioannis Votsis. Numerio pavadinimas - "Scientific Realism Quo Vadis? Theories, Structures, Underdetermination and Reference". Surinkti straipsniai parašyti 2008 m. balandžio 10-12 d. Diuseldorfo universitete organizuoto seminaro pranešimų pagrindu.
Susiję užrašai:
Seminaras apie realizmą ir empirinį neapibrėžtumą
Išleistas pirmas žurnalo "HOPOS: The Journal of the International Society for the History of Philosophy of Science" numeris, kuris dedikuotas amžiną atilsį Ernano McMullino atminimui. Ribotą laiką visi straipsniai ir recenzijos bus prieinami visiems žurnalo tinklalapyje: tad jei kam tai įdomu, skubėkite pasiimti pdf failus. Pirmame numeryje yra šie straipsniai (o šalia jų gausybė knygų recenzijų):
Ernan McMullin, "Kepler: Moving the Earth"
James G. Lennox, "Aristotle on Norms of Inquiry"
Thomas Uebel, "Beyond the Formalist Criterion of Cognitive Significance: Philipp Frank's Later Antimetaphysics"
Warren Schmaus, "Science and the Social Contract in Renouvier"
Eric Schliesser, "Newton's Challenge to Philosophy: A Programmatic Essay"
Atkreipiu dėmesį, kaip plačiai apima mokslo filosofijos temos - nuo Aristotelio iki XX amžiaus (kartais kažkodėl įsivaizduojama, kad mokslo filosofijos tyrinėjimai atsirado tik XX amžiuje).
Ronald N. Giere pasakoja apie tokią ironišką Rudolfo Carnapo citatą (gal ir neišspausdintą) apie Karlą Popperį: Carnapas sakęs, kad jis išsiaiškino, kad atstumas nėra simetriškas santykis, kadangi atstumas tarp jo ir Popperio yra labai mažas, bet atstumas tarp Popperio ir jo yra labai didelis (iš Taking the naturalistic turn, or, How real philosophy of science is done, organized and moderated by Werner Callebaut, University of Chicago Press, 1993, p. 39).
Tai susiję su tuo, kaip skirtingai Carnapas ir Popperis traktavo skirtumus tarp savo požiūrių (Karlas Popperis pabrėždavo skirtumus).
Kadangi Lietuvoje yra bent vienas doktorantas, kuris galvoja apie Larry Laudaną, tai svajoju štai apie ką: gal kartais pavyks pateikti bent apytikslį pragmatizmo apibūdinimą (neturiu omenyje tikslaus apibrėžimo). Bet nenervindamas doktoranto galiu pridėti, kad tai nėra pirmaeilės svarbos dalykas, t.y. galima ir apsieiti be to - svarbiausia konkrečių ginčų detali analizė.
Kartą diskusijoje manęs paklausė, ar nesu pragmatistas; pasakiau, kad nesu, o tada pradėjau galvoti, kad šitas reikalas dėl pragmatizmo lieka visai neaiškus.
Gal pragmatizmo kontekste apie anti-spekuliatyvumo idėją verta pagalvoti?
Dabar gana populiaru pasivadinti pragmatistu, net Richardas Rorty pasivadino :) (pokštininkas). Kam tai rūpi pažiūrėkite į "pokalbį" (beje, sudarytą iš citatų) tarp Peirce'o ir Rorty iš Susan Haack knygos "Manifesto of a Passionate Moderate: Unfashionable Essays".
Pragmatizmo ir mokslo filosofijos kontekste į Susan Haack verta atkreipti dėmesį. Štai pora nuorodų: recenzija apie vulgarų rortyizmą (pirma pastraipa - "sugedusio telefono" istorija pragmatizmo istorijoje) ir apie teisinius-filosofinius dalykus (pdf).
2011 m. kovo 24-25 d. vyks Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencija "Scientia et Historia – 2011". Konferencija vyks Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje, 216 k. (buvęs Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius, Saltoniškių 58). Čia (doc failas) galite rasti konferencijos programą. Pirmoji diena skirta filosofinio ir sociologinio pobūdžio dalykams, antroji diena - daugiausiai Lietuvos mokslo istorijos dalykams.
Beje, nepaisant mano pranešimo pavadinimo ("Dudley Shapere mokslo kaitos koncepcija"), pranešimas nebus referatinio pobūdžio: aš tik trumpai (kaip trumpai, dar neaišku, pažiūrėsiu, kiek laiko bus) paminėsiu keletą amerikiečių mokslo filosofo Dudley Shapere idėjų ir susikoncentruosiu ties viena iš centrinių problemų, susijusia su jo teiginiu, kad joks mokslo aspektas nėra apsaugotas nuo pokyčių, kad vyksta mokymasis ne tik dalykinėje, bet ir metodologinėje mokslo sferoje ir t.t. Šioje vietoje yra dalykų, kurie veda prie giluminių problemų, bet, sakyčiau, prieš giliai kasant svarbu ir ne taip giliai pakasinėti (beje, tai nebloga praktinė taisyklė filosofijoje).
Neturintiems gilesnių žinių apie Aristotelį ir norintiems trumpo įvado į visą Aristotelio intelektualinę veiklą labai rekomenduočiau šią knygą: Jonathan Barnes "Aristotle: A Very Short Introduction" (2000). Tai lakoniškas, aiškus ir paprastas įvadas; svarbu ir tai, kad autorius pateikia visuminį Aristotelio tyrinėjimų vaizdą (ne tik grynai filosofinių). Taip tampa aiškesnė jo vieta mokslo istorijoje.
Vilniaus universiteto bibliotekoje yra senesnis šios knygos leidimas (1992 m.), kuris vadinasi tiesiog "Aristotle".
Perskaitęs įdomų įrašą tinklaraštyje "Nematoma ranka" apie Timuro Kurano knygą "The Long Divergence: How Islamic Law Held Back the Middle East", svarstančią islamiškojo pasaulio ekonominio atsilikimo priežastis, prisiminiau Needhamo klausimą (kartais vadinamu "Needhmo didžiuoju klausimu"): mokslo istorikas, sinologas Josephas Needhamas klausė, kodėl Vakarų pasaulis pralenkė Kiniją (ir Indiją) mokslo ir technologijų srityje, nors bent jau iki XIV amžiaus Kinija buvusi, pasak Needhamo, daug labiau pažengusi šiose srityse; kitaip tariant, kodėl "dvi didžiosios Rytų civilizacijos - Kinija ir Indija - nesugebėjo spontaniškai sukurti moderniojo mokslo ir technologijos" (Joseph Needham (1969) The Grand Titration. Science and Society in East and West. London: Allen and Unwin, p. 177), o tai padarė tuo metu buvęs atsilikęs Vakarų pasaulis.
Pirmas svarbus dalykas galvojant apie tokius globalius istorinius klausimus - kaip iš viso galima svarstyti alternatyvių atsakymų pagrįstumą? Mat yra pavojus, kad bus kuriami alternatyvūs aiškinimai, kurie bus tiesiog šiaip pasakojimai (just so stories), kurių geresnio ar blogesnio pagrįstumo nebus bent kiek įmanoma įvertinti. (Žinau, kad akademinėje sferoje yra žmonių, kuriems nerūpi joks pagrįstumas, nerūpi ir skirti fantazijas nuo tikrovės, bet ši pastaba skirta tiems, kuriems tai esmingai rūpi. Čia tarp kitko.)
Būtų visai linksma, kad ir Lietuvoje kas nors sistemingai svarstytų istorinius duomenis ir galimus aiškinimus, susijusius su šiais klausimais. Bet tai sunkus uždavinys ne tik metodologinėje, bet jau ir duomenų srityje. Reikia apimti didžiulį istorinės medžiagos kiekį. Reikėtų, pavyzdžiui, įvertinti ir literatūrą, kuri teigia, kad Josephas Needhamas kartais perlenkia lazdą kalbėdamas apie Kinijos pirmavimą tam tikrose srityse. Beje, keistas dalykas: Needhamas geomantijos ir kompaso sąsajas vadina vienu didžiausiu kiniečių įnašu į mokslą (remiuosi rusišku vertimo ištraukomis iš "Science and Civilization in China", gali būti ir netikslumų). Sunku suprasti, kokius pasiekimus jis čia turi omenyje. Esu girdėjęs, kad Needhamas šiek tiek keitė savo požiūrį ir kad Nathanas Sivinas su tuo susijęs, nors nieko tiksliau negaliu apie tai pasakyti ir jokių šaltinių nurodyti. Į tai irgi reikia atkreipti dėmesį.
Apskritai išradimų Kinijoje vardijimas (kompasas, parakas, popierius, spausdinimas ir daugybė kitų) kažkaip nedaro tokio didelio įspūdžio galvojant apie moderniojo mokslo atsiradimą: matyt, pirmiausia reikia galvoti apie empirinių mokslinių idėjų sistemingą vystymą ir teorizavimą, kuris pajungtas empirinei kontrolei, bei technologijų sąsajas su šiais dalykais ir pan. Bet tai, žinoma, tik pradinės mintys.
Tarp kitko, o kaip dėl klausimo, kodėl modernusis mokslas neatsirado antikinėje Graikijoje?
Iš kitos pusės, net jeigu ir kas nors skeptiškai žiūrėtų į entuziazmą dėl Rytų civilizacijų liktų globalus istorinis klausimas, mane itin dominantis: kas paskatino moderniojo mokslo ir technologijų atsiradimą Europoje? Viena iš svarbių problemų čia būtų Viduramžių kultūrinių pasiekimų įvertinimas.
2010 m. 10 000 svarų Lakatoso apdovanojimą už indėlį į mokslo filosofiją (Lakatos Award in Philosophy of Science) gavo Peter Godfrey-Smith (Harvard University) už knygą "Darwinian Populations and Natural Selection" (Oxford University Press, 2009). Kaip ir praeitais metais apdovanota knyga yra iš biologijos filosofijos srities.
Knygos santrauka (iš leidyklos tinklalapio):
"In 1859 Darwin described a deceptively simple mechanism that he called "natural selection," a combination of variation, inheritance, and reproductive success. He argued that this mechanism was the key to explaining the most puzzling features of the natural world, and science and philosophy were changed forever as a result. The exact nature of the Darwinian process has been controversial ever since, however. Godfrey-Smith draws on new developments in biology, philosophy of science, and other fields to give a new analysis and extension of Darwin's idea. The central concept used is that of a "Darwinian population," a collection of things with the capacity to undergo change by natural selection. From this starting point, new analyses of the role of genes in evolution, the application of Darwinian ideas to cultural change, and "evolutionary transitions" that produce complex organisms and societies are developed. Darwinian Populations and Natural Selection will be essential reading for anyone interested in evolutionary theory."
Notre Dame filosofijos recenzijų tinklalapyje randame šios knygos recenziją.
Jei netyčia pastebėjote tokius reiškinius kaip "feministiniai požiūriai mokslo filosofijoje" ar "feministinė mokslo filosofija" ir spontaniškai pagalvojote, kas čia per niekai, tai jūsų pirmas įspūdis neapgavo.
Pasiruošus galvoti apie paprastumo kriterijų, pirmiausiai reiktų jį pastatyti į vietą šiuo tiksliu apibendrinančiu posakiu, kad neužmirštume, jog visų pirma norima, kad tam tikras darbas būtų atliktas, o ne šiaip, kad būtų paprasta: "viskas turi būti daroma paprastai kiek tik įmanoma, bet ne paprasčiau" - "everything should be made as simple as possible, but not simpler". Tai, matyt, tinka visoms gyvenimo sritims pradedant atramos sulūžusiai spintos kojai paieškomis ar programavimu ir baigiant mokslo konceptualinėmis priemonėmis bei teorijomis. (Nors kartais nieko baisaus neatsitiks, jeigu darbas bus atliktas komplikuotai, nes norisi pakvailioti ar panašiai, bet čia jau kita kalba.)
Posakis dažnai priskiriamas Einsteinui, bet tikslios citatos nepastebėjau, išskyrus nuorodą į jo paskaitą "On the Method of Theoretical Physics" (The Herbert Spencer Lecture, 1933 m. birželio 10 d., Oksfordas), kur kažkas panašaus sakoma teorijų atžvilgiu. Ir pats posakis kartais vadinamas Einsteino skustuvu. Nors tai, ko gero, tiesiog mokslo folkloro dalis.
Tad užuot skundusis, kad kai kur dalykai pernelyg komplikuoti, reikia pažiūrėti, kokiam tikslui jie iš viso sugalvoti.
Kovo 25-26 d. vyks konferencija "Scientia et Historia – 2010". Pagrindinės sesijos vyks Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje (buvęs Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius, Saltoniškių 58). Čia (doc failas) galite rasti konferencijos programą.
Tarptautinės mokslo filosofijos istorijos draugija (HOPOS) turi jau ir savo žurnalą "HOPOS: The Journal of the International Society for the History of Philosophy of Science". Leidykla - University of Chicago Press. Pirmas numeris planuojamas 2011 m. pavasarį. Šiuo metu redaktorė - Rose‐Mary Sargent (Merrimack College).