Tarptautinės mokslo filosofijos istorijos draugija (HOPOS) turi jau ir savo žurnalą “HOPOS: The Journal of the International Society for the History of Philosophy of Science”. Leidykla – University of Chicago Press. Pirmas numeris planuojamas 2011 m. pavasarį. Šiuo metu redaktorė – Rose‐Mary Sargent (Merrimack College).
Įdomi turėtų būti konferencija “Pažanga medicinoje”, vyksianti Bristolyje šių metų balandžio 13-15 d. Konferencija stengiamasi pasitelkti požiūrius iš filosofijos, istorijos, medicinos mokslo bei klinikinės praktikos. Tai turėtų būti vienas iš atvejų, kai tarpdiscipliniškumo siekimas nėra tuščia retorika (tai paminėjau, nes apeliacijos į “tarpdiscipliniškumą” vis labiau tampa retorine priemone, kai neturima, ko pasakyti; taip pat ir Lietuvoje).
Tikiuosi tik, kad antipsichiatrų nebus.
Atkreipiu dėmesį, kad John Worrall pastaruoju metu nemažai dėmesio skyrė medicinos metodologinėms problemoms, pavyzdžiui “What Evidence in Evidence-Based Medicine” žurnale “Philosophy of Science”.
Sudomino pranešimas “Why was Semmelweis’ discovery controversial?” (Raphael Scholl). Iš viso Ignazo Semmelweiso atvejis (tiek atradimas, tiek pasipriešinimas jam) yra labai įdomus ir iš istorinės, ir iš filosofinės-metodologinės pusės.
Mokslo istorijos draugijos 2009 m. Pfizer apdovanojimą (The Pfizer Award) gavo Harold J. Cook už knygą “Matters of Exchange: Commerce, Medicine, and Science in the Dutch Golden Age” (New Haven: Yale University Press, 2007). Kaip rašoma leidyklos tinklalapyje, autorius argumentuoja, kad ne religija, o Nyderlandų prekyba paskatino mokslo pakilimą XVI-XVII a.
Pilnas knygos aprašas toks:
“In this wide-ranging and stimulating book, a leading authority on the history of medicine and science presents convincing evidence that Dutch commerce—not religion—inspired the rise of science in the sixteenth and seventeenth centuries. Harold J. Cook scrutinizes a wealth of historical documents relating to the study of medicine and natural history in the Netherlands and elsewhere in Europe, Brazil, South Africa, and Asia during this era, and his conclusions are fresh and exciting. He uncovers direct links between the rise of trade and commerce in the Dutch Empire and the flourishing of scientific investigation.
Cook argues that engaging in commerce changed the thinking of Dutch citizens, leading to a new emphasis on such values as objectivity, accumulation, and description. The preference for accurate information that accompanied the rise of commerce also laid the groundwork for the rise of science globally, wherever the Dutch engaged in trade. Medicine and natural history were fundamental aspects of this new science, as reflected in the development of gardens for both pleasure and botanical study, anatomical theaters, curiosity cabinets, and richly illustrated books about nature. Sweeping in scope and original in its insights, this book revises previous understandings of the history of science and ideas.”
2009 m. Lakatoso apdovanojimą už svarų indėlį į mokslo filosofiją (Lakatos Award in Philosophy of Science) gavo Samir Okasha (Bristol University) už knygą iš biologijos filosofijos “Evolution and the Levels of Selection” (Oxford University Press, 2006). Kaip tradiciškai būna, Samir Okasha skaitys apdovanojimo paskaitą (šių metų gegužės 11 d. Wolfson Theatre, London School of Economics).
Knygos santrauka (iš leidyklos tinklalapio):
“Does natural selection act primarily on individual organisms, on groups, on genes, or on whole species? Samir Okasha provides a comprehensive analysis of the debate in evolutionary biology over the levels of selection, focusing on conceptual, philosophical and foundational questions. A systematic framework is developed for thinking about natural selection acting at multiple levels of the biological hierarchy; the framework is then used to help resolve outstanding issues. Considerable attention is paid to the concept of causality as it relates to the levels of selection, in particular the idea that natural selection at one hierarchical level can have effects that ‘filter’ up or down to other levels. Unlike previous work in this area by philosophers of science, full account is taken of the recent biological literature on ‘major evolutionary transitions’ and the recent resurgence of interest in multi-level selection theory among biologists. Other biological topics discussed include Price’s equation, kin and group selection, the gene’s eye view, evolutionary game theory, outlaws and selfish genetic elements, species and clade selection, and the evolution of individuality. Philosophical topics discussed include reductionism and holism, causation and correlation, the nature of hierarchical organization, and realism and pluralism.”
Notre Dame filosofijos recenzijų tinklalapyje yra šios knygos recenzija.
Kažkada galvodamas apie moksle naudojamas grafines priemones (brėžiniai, pagalbiniai piešinėliai ir pan.) atkreipiau dėmesį į vieną atvejį iš psichologo Maxo Wertheimerio (beje, vieno iš Gestalt psichologijos kūrėjų) tyrimų. Knygoje “Produktyvus mąstymas” Wertheimer kalba apie savo eksperimentą su uždaviniu, kurį pateikė spręsti daugeliui žmonių.
Eksperimento metu buvo pasiūlyta išspręsti tokį uždavinį: virš altoriaus esti apvalus langas; norint pagražinti buvo nubrėžtos dvi vertikalios linijos, liečiančios skritulį bei tokio pat aukščio kaip ir apvalus langas; be to, viršuje ir apačioje pridedant pusiau apskritimus, gauta ištisinė kreivinė figūra; reikia rasti plotą tarp lango ir linijos. Kai kurie vaikai tučtuojau rasdavo sprendimą, kitiems reikėdavo nedidelės pagalbos; bet įdomu tai, kad kai kurie išsilavinę suaugusieji turėdavo daugybę problemų ieškodami sprendimo. Pastarieji dažnai mat pasinerdavo į ilgus apmąstymus, kaip pritaikyti mokyklines formules, kai tuo tarpu brėžinio elementų perstatymas greitai parodo nesudėtingą sprendimą. Štai dešimtmečio vaiko, kuris neturėjo jokių geometrijos žinių, galinčių jam pagelbėti, atvejis. Iš pradžių, matyt, sunerimęs jis klausė: “Kodėl jūs galvojate, kad tai galiu padaryti? Aš negaliu. Neturiu jokio supratimo, kaip tokie dalykai daromi”. Po to, pažiūrėjęs į piešinį tarstelėjo: “Du pusiau skrituliai turi įeiti į langą… Tai pilnas kvadratas”. Jis nesinaudojo žodžiu “kvadratas”, bet parodė jį pirštu brėžinyje. Sprendimas užtruko apie minutę.
(iš M. Wertheimer “Produktyvus mąstymas” rusiško 1987 m. vertimo, p. 303-305)
P.S. Tai šiek tiek susiję (ne iš grafinių priemonių pusės) su Vladimiro Arnoldo pastabomis (žr. “Virtualūs užrašai”) ir iš bendresnės perspektyvos gal net su jo pastebėjimu iš svarbių grakščių minčių puslapio.
Per BBC4 kanalą sausio 17 d. buvo rodomas naujas dokumentinis filmas apie Aristotelį kaip biologą “Aristotle’s Lagoon” (autorius Imperial College evoliucinės vystymosi biologijos profesorius Armand Marie Leroi). Reikia tikėtis, filmas vėliau pasieks ir kitus (labiau prieinamus) kanalus.
Štai čia galima rasti interviu su Armand Marie Leroi. Tarp kitų dalykų, ten yra įdomi pastraipa apie mokslo istorijos vaidmenį: pasak Leroi, mokslininkui nėra esminis savo srities istorijos žinojimas, bet tai suteikia globalesnį požiūrį bei supratimą apie mokslo galimybes.
Klausimas: “Is it useful for scientists to have knowledge of the history of their field?”. Leroi atsakymas: “I don’t think knowledge of the history of science is essential but it does give a more global view and appreciation of the possibilities of science. One also sees echoes of issues we grapple with these days. It’s certainly been useful for me. As an example: Aristotle was insistent that the crucial point of understanding in dissection comes when putting the parts back together to see how an animal works as a whole. This very much chimes with systems biology today.”
Susiję užrašai:
“Aristotelio zoologiniai darbai”
Gruodžio 4 d. mirė filosofas Stephen E. Toulmin. Štai trumpas “In Memoriam”, o čia galima rasti bibliografiją.
Į mokslo istorijos skyrių patalpinau Remigijaus Gotaučiaus ką tik iš senosios graikų kalbos išverstą Euklido (Eukleidas, Εὐκλείδης) Aleksandriečio “Pradmenų” (Στοιχεῖα) pirmąją knygą, kurioje pateikiami plokštumos geometrijos pagrindai. Ten galite rasti ir paaiškinimus dėl kai kurių terminų vertimo (kiek suprantu, vertime yra keletas eksperimentinio pobūdžio dalykų, tad jis dar gali būti tobulinamas, žr. forumą). Išversta pirmoji knyga pateikiama kaip pdf failas.
“Pradmenys” – tai garsiausias klasikinės antikos matematinis veikalas ir įtakingumu matematikos istorijoje sunkiai pralenkiama knyga. Joje susisteminta didelė dalis graikų matematikų atlikto darbo. Reikia pabrėžti, kad “Pradmenys” neapima visko, ką padarė antikinės Graikijos matematikai, pavyzdžiui, nėra kūgio pjūvių, sferinės geometrijos ir kt.
Lietuviškai Euklido “Pradmenims” daugiau dėmesio skiria P. Katilius vadovėlio “Geometrijos pagrindai” (1966) antrame skyriuje. Beje, ten graikiškas knygos pavadinimas sulietuvinamas kaip “Elementai”.
Primenu, kad mokslo istorijos skyriuje galite rasti ir seniau Remigijaus išverstą Euklido “Pradmenų” penktąją knygą, kurioje dėstoma dydžių santykių teorija.
Dėl filologinių ir matematinių šio vertimo dalykų galima kalbėtis mokslo filosofijos ir mokslo istorijos forume tam skirtoje temoje.
Papildymas. Nuotrauka viršuje – tai papiruso fragmentas (numanoma data 75-125 A.D.) su viena seniausių išlikusių diagramų iš Euklido “Pradmenų” (nuotrauka paimta iš Wikimedia Commons). Spustelėję ant nuotraukos pateksite į tinklalapį, kur rasite daugiau informacijos apie šį papirusą; ten yra ir aukštesnės rezoliucijos nuotrauka.
Londono ekonomikos mokykla pranešė, kad 2008 m. Lakatoso apdovanojimas suteikiamas Richard’ui Healey (University of Arizona) už knygą “Gauging What’s Real: The Conceptual Foundations of Gauge Theories” (Oxford University Press, 2007). Apdovanojimo paskaitą Richard Healey skaitys šių metų gegužės 14 d. (Old Lecture Theatre, London School of Economics).
Knygos santrauka (iš leidyklos tinklalapio):
“Gauge theories have provided our most successful representations of the fundamental forces of nature. How, though, do such representations work? Interpretations of gauge theory aim to answer this question. Through understanding how a gauge theory’s representations work, we are able to say what kind of world our gauge theories reveal to us.
A gauge theory’s representations are mathematical structures. These may be transformed among themselves while certain features remain the same. Do the representations related by such a gauge transformation merely offer alternative ways of representing the very same situation? If so, then gauge symmetry is a purely formal property since it reflects no corresponding symmetry in nature.
Gauging What’s Real describes the representations provided by gauge theories in both classical and quantum physics. Richard Healey defends the thesis that gauge transformations are purely formal symmetries of almost all the classes of representations provided by each of our theories of fundamental forces. He argues that evidence for classical gauge theories of forces (other than gravity) gives us reason to believe that loops rather than points are the locations of fundamental properties. In addition to exploring the prospects of extending this conclusion to the quantum gauge theories of the Standard Model of elementary particle physics, Healey assesses the difficulties faced by attempts to base such ontological conclusions on the success of these theories.”
Lakatoso apdovanojimas (Lakatos Award in Philosophy of Science) – tai 10 000 svarų apdovanojimas už svarų indėlį į mokslo filosofiją (vertinamos knygos anglų kalba per paskutinius 5 metus ir pati mokslo filosofija traktuojama plačiai). Tai apdovanojimas Imre Lakatos (1922-1974) atminimui, buvusiam Londono ekonomikos mokyklos Filosofijos, logikos ir mokslinio metodo departamento profesoriui.
Richard Healey yra straipsnio “Holism and Nonseparability in Physics” autorius Stanfordo filosofijos enciklopedijoje.
Nežinau, kaip fizikai lietuviškai vadina tokius dalykus kaip “gauge theories”.
Londono ekonomikos mokykloje balandžio 28-29 d. vyks įdomus seminaras apie mokslinį realizmą “Scientific Realism Revisited” kaip projekto “Contingency and Dissent in Science” dalis. Johno Worrallo pranešimo pavadinimas (”Realisms for sale: entity, experimental, structural (epistemic and ontic), partial, ‘full-on’ …. But will the real realism stand up please?”) gana uždegantis “tikro realizmo” klausimu, kai mokslinio realizmo rūšių kiekis pernelyg išaugęs. Bet ir visi pranešimai turėtų būti įdomūs. Šia proga verta prisiminti Philipo Kitcherio 2001 m. straipsnį “Real Realism: The Galilean Strategy”.
Kaip pastebiu, Sherrilyn Roush vis darosi populiaresnė. Kažkada su ja buvome susitikę Hanoveryje konferencijoje apie nebendramatiškumą; tada buvome jauni doktorantai (tiesa, nevisiškai jauni, bet doktorantai :)). Buvo įdomu, nors entuziazmas dėl nebendramatiškumo nepadarė man (ir dabar nedaro) jokio įspūdžio, ir tai labai švelniai tariant (tiesmukiškiau suformuluosiu vėliau).
Seminaras yra atviras, tik reikia užsiregistruoti elektroniniu paštu.
Visa programa:
Scientific Realism Revisited
April 28th – April 29th 2009
London School of Economics and Political Science
Tuesday April 28th
Sessions are in Room T206, Lakatos Building, LSE
14.00 – 15.30 John Worrall (Philosophy, LSE)
“Realisms for sale: entity, experimental, structural (epistemic and ontic), partial, ‘full-on’ …. But will the real realism stand up please?”
15.30 – 16.00 Coffee
16.00 – 17.30 Mauricio Suarez (Philosophy, Complutense University)
“Fictions, inference, and realism”
17.30 – 18.00 Reception
19.00 Speakers’ Dinner
Wednesday April 29th
Sessions are in Room NABLG09, New Academic Building, LSE
8.30 – 9.00 Coffee
9.00 – 10.30 Nancy Cartwright (Philosophy, LSE and UC San Diego)
“Phenomenological realism: how bold should we be?”
10.30 – 12.00 Sherrilyn Roush (Philosophy, UC Berkeley)
“Optimism about the Pessimistic Induction”
12.00 – 13.00 Speakers’ Lunch
13.00 – 14.30 Steven French (Philosophy, Leeds)
“One Trope or Two: How much metaphysics should the realist take with
her tea?”
14.30 – 15.00 Coffee
15.00 – 16.30 Bradley Monton (Philosophy, University of Colorado at Boulder)
“What constructive
empiricism gets wrong, and what it might get right”
16.30 – 17.30 Peter Clark (Philosophy, St Andrews)
Comments
Balandžio 12 d. mirė John Cleary, daugelio darbų apie Platoną, Aristotelį, neoplatonizmą (taip pat ir antikinę matematikos filosofiją) autorius.
Besidomintiems Aristotelio požiūriu į matematiką praverstų jo knyga “Aristotle and Mathematics: Aporetic Method in Cosmology and Metaphysics”.
Papildymas: štai tekstas, skirtas John Cleary atminimui.
Ruošiuosi konferencijai “Scientia et Historia – 2009″. Nelabai man patinka, kai reikia ir daryti pranešimą, ir dalyvauti organizuojant konferenciją. Organizaciniai reikalai (nors ir būtų menki) trikdo intelektualinį susikaupimą, kuris reikalingas norint tinkamai paruošti ir padaryti pranešimą. Bet nieko tokio, organizacinių reikalų ne tiek daug, nepalyginsi su XXII Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija, kurios organizavime teko dalyvauti :)
Mano pranešimo tema kaip įrašyta programoje – “Naujasis eksperimentalizmas”. Nutariau, kad visgi darysiu bendresnio pobūdžio pranešimą: kalbėsiu daugiau apie naujojo eksperimentalizmo strateginę svarbą ir jo atsiradimą teoretizmo siautėjimo kontekste. Apie chrestomatines detales gi galima pasiskaityti vadovėliuose ir žinynuose. Atskirai reikės paminėti Iano Hackingo 1983 m. knygos “Representing and Intervening” II dalies pradžią (tai galima skaityti kaip manifestą), kurioje kalbama apie judėjimą “atgal-prie-Bacono”. Nedarysiu ir radikalesnių tezių adekvatumo kritinės analizės – čia būtų įvairių klausimų: kiek pavyksta nutolti nuo teorijų ir tradicinių argumentų svarstant teorinių esybių klausimą ir t.t. Kai kuriuos klausimus paliksiu atvirus. Kartoju, man labiausiai rūpi pabrėžti naujojo eksperimentalizmo reikšmingumą teoretizmo vyravimo kontekste.
Šiek tiek laiko reikės paskirti Karlui Popperiui: mat radau keletą jo pastraipų (1974 m.), kurios man bent iš dalies praskaidrina situaciją, kaip Popperis įsitraukė į perversijas apie visapusišką teorijos dominavimą.
Esant laiko, reiktų paminėti ir keletą dalykų iš Romualdo Karazijos “Linksmoji fizika”: pvz., kaip jis rašo, “mūsų amžiuje mada vėl atsisuko į teorijos pusę” ir toliau, ko galima tikėtis pabandžius žmonių paklausinėti apie 10 geriausių XX amžiaus fizikų – kiek tarp jų bus teoretikų (1982 m. leidimas, p. 102-104). Šitie dalykai svarbūs galvojant plačiau – apie platesnės (išsilavinusios) publikos asociacijas, prie kurio skatinimo prisideda ir švietimas, ir mokslo populiarinimas: antai neretai teoretikas iškyla kaip herojus, kuris sėdėdamas ant suoliuko vien minties (ir gal net estetinės nuojautos) galia triauškina pasaulio paslaptis kaip riešutus (o gal net praneša, kad jam labai patinka jo paties gražios mintys, tai kam jam tas eksperimentavimas). Apie tokius dalykus reiks irgi pasakyti keletą žodžių.
Tarp kitko, ruošdamasis pranešimui prisiminiau tokį pajuokavimą: Edna susitinka Bessi ir klausia “how’s yer husband?”; o Bessi atsako “compared to what?” – būtent, jei naujasis eksperimentalizmas kartais banaliai atrodo, tai reiktų pagalvoti ir palyginti, kokiame kontekste jis atsirado ir kaip bent tame kontekste jis yra svarbus.
Reikia baigti, o tai visą pranešimą čia išdėstysiu :)
Susiję užrašai:
Konferencija “Scientia et Historia – 2009″
Balandžio 2-3 d. vyks 15-toji Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencija “Scientia et Historia – 2009″. Pagrindinės sesijos vyks Kultūros, filosofijos ir meno instituto salėje (Vilnius, Saltoniškių 58, 216 k.), o edukacinė sesija – Anykščiuose, Vilniaus g. 4. Štai čia (doc failas) galite rasti konferencijos programą.
Pastaruoju metu Stanfordo filosofijos enciklopedijoje pasirodė nauji straipsniai apie tokius dalykus, susijusius su mokslo filosofija: žmogaus genomo projektas, kombinatorinė logika, kauzalinė sprendimų teorija, Auguste Comte, konstruktyvusis empirizmas, natūralios rūšys, intuicionizmas matematikos filosofijoje, mokslas ir pseudomokslas, natūralizmas matematikos filosofijoje, Hans Reichenbach, pragmatizmas, Henricus Regius, chaosas, biologijos filosofija, natūrali atranka, Kantas ir Hume’as apie priežastingumą, redukcionizmas biologijoje, Ernst Mach, fikcionalizmas matematikos filosofijoje, Dedekindo įnašas į matematikos pagrindus, įrodymų teorijos raida, aiškinimai matematikoje, Hermann von Helmholtz.
Stanfordo filosofijos enciklopedija – labai naudingas šaltinis visose filosofijos srityse ir studentams, ir nestudentams.
Kadangi atsirado šioks toks susidomėjimas, pateikiu trumpą bibliografinę pastabą apie Johno Worrallo ir Larry Laudano ginčą dėl Laudano pasiūlyto retikuliacinio mokslo kaitos modelio – ar yra nekintami metodologiniai principai ir ar nekintamų metodologinių principų nebuvimas veda į episteminį reliatyvizmą. Žinoma, ginčas turėjo priešistoriją ir vėliau buvo jos atgarsių, bet čia tik pateikiu nuorodas į pagrindinius straipsnius, susijusius su šiuo ginču. Esminis ginčas prasidėjo, kai Johnas Worrallas išspausdino Laudano knygos “Science and Values” (Laudan, Larry (1984), Science and Values. Berkeley: University of California Press) recenziją: Worrall, John (1988), “The Value of a Fixed Methodology”, British Journal for the Philosophy of Science 39, p. 263-275. Larry Laudano atsakymas: Laudan, Larry (1989), “If It Ain’t Broke, Don’t Fix It”, British Journal for the Philosophy of Science 40, p. 369-375. Johno Worrallo atsakymas: Worrall, John (1989), “Fix it and be Damned: A Reply to Laudan”, British Journal for the Philosophy of Science 40, p. 376-388.
Straipsnių galima ieškoti JSTOR straipsnių archyve. JSTOR iš viso yra neįkainuojamas šaltinis senesniems straipsniams. Žinau, kad ši akademinė straipsnių bazė yra Vilniaus universiteto bibliotekoje (deja, prisijungti iš namų slaptažodžiai suteikiami tik VU bendruomenės nariams, o mano institutas jai nepriklauso).
Vėliau Worrallas parašė su tuo susijusį straipsnį “Two Cheers for Naturalised Philosophy of Science–Or: Why Naturalised Philosophy of Science Is Not the Cat’s Whiskers” (Science and Education, Volume 8, Number 4, July 1999, p. 339-361). Minėto ginčo atgarsių galima pastebėti neseniai lietuviškai pasirodžiusios Alano Chalmerso knygos “What Is This Thing Called Science?” (trečias leidimas) 11-tame skyriuje (Chalmers, Alan F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa) bei recenzijų simpoziume, skirtam šiai knygai (”Review Symposium on Alan Chalmers’ What is This Thing Called Science”, Metascience, Volume 9, Number 2, July 2000, p. 172-203).
Prie šio ginčo dar turėčiau grįžti šiame tinklaraštyje arba straipsnyje arba knygoje, jeigu iki tokio dalyko prieisiu (silpnoji disjunkcija).
2009 m. spalio 21-24 d. Vrije universitete Amsterdame vyks antroji Europos mokslo filosofijos asociacijos konferencija. Tarp kviestinių kalbėtojų yra Martin Carrier (Bielefeld), Mary Morgan (London), Elliott Sober (Madison). Pranešimo santrauką (reikia ir ilgos, ir trumpos santraukos) galima siųsti iki 2009 m. sausio 15 d. Konferencija apima visas mokslo filosofijos sritis.
Šiuo metu Europos mokslo filosofijos asociacijos (The European Philosophy of Science Association – EPSA) vykdančiojo komiteto prezidentas yra Stathis Psillos (Athens), viceprezidentas – Stephan Hartmann (Tilburg).
Už kelių dienų (2008 m. lapkričio 6-8 d.) Pitsburge įvyks 21-oji Mokslo filosofijos asociacijos konferencija (PSA 2008). Visada įdomu pažvelgti į šio, ko gero, solidžiausio mokslo filosofų renginio programą, esančią konferencijos tinklalapyje. Atvyksta filosofų ir iš Europos: David Wallace (Oxford), Maarten van Dyck (Ghent), Tarja Knuuttila (Helsinki), Justin Biddle (Bielefeld), Miklos Redei (LSE), Ilkka Niiniluoto (Helsinki), Jan Sprenger (Tilburg), Alban Bouvier (Ecole Normale Superieure), John Worrall (LSE), Uljana Feest (Technische Universität Berlin), Jeremy Howick (LSE), Stathis Psillos (Athens) ir t.t. Pranešimų tekstų galima tikėtis PhilSci archyve (jau dabar kai kurie yra).
Matau, Johnas Worrallas skaito pranešimą “Evidence and General Rules: A Response to Achinstein, Norton, and Kelly” – idomu, įdomu…
Mokslo filosofijos asociacijos (PSA) prezidentas dabar yra Larry Sklar (University of Michigan), o President-Elect – Nancy Cartwright (London School of Economics/UC-San Diego). PSA valdyba: Craig Callender, Heather Douglas, Alan Hajek, Sandra Mitchell.
Nors Aristotelio istoriniai tyrimai įspūdingi, jie menkai atrodo palyginus su jo gamtamoksliniais darbais. Jis atliko ir rinko stebėjimus astronomijoje, meteorologijoje, chemijoje, fizikoje, psichologijoje. Bet kaip mokslininkas Aristotelis visų pirma pagarsėjo zoologijos ir biologijos darbų dėka: jo gyvūnų tyrimai padėjo biologijos mokslų pagrindus ir jais buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą.
Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose “Gyvūnų istorija” ir “Skrodimai”. “Skrodimai” nėra išlikę. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, joje aprašomos gyvūnų vidinės dalys ir struktūra; yra pagrindo manyti, kad knygoje buvo schemų ir piešinių, o galbūt šie ir sudarė didžiąją veikalo dalį. O “Gyvūnų istorija” išliko. Šio darbo pavadinimas (kaip ir kai kurių kitų Aristotelio knygų pavadinimai) klaidina: žodis “istorija” yra graikiško žodžio “historia”, reiškiančio “tyrimą”, transliteracija. Tad knygos pavadinimą teisingiau būtų išversti kaip “Zoologiniai tyrimai”.
(iš Jonathan Barnes, “Aristotle” (1992), p. 8-9)
Čia pasinaudojau senesniu knygos leidimu, esančiu Vilniaus universiteto bibliotekoje. Naujas šios knygos leidimas pasirodė 2000 m. Jonathano Barneso knyga labai rekomenduotina visiems, kuriems reikia trumpo ir aiškaus įvado į Aristotelio filosofines ir mokslines idėjas.
Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.
Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties”, o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties”. Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.
Internete aptikau porą nuotraukų, susijusių su Lietuvių mokslo draugijos istorija: Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas (1912 m.) ir Lietuvių mokslo draugijos narių grupė (1912 m.).
Susiję įrašai:
“”Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas”"
“Lietuvių mokslo draugijai 100 metų”
