Raktažodžio postmodernizmas archyvas:

Kol čia nerašiau, praleidau įvykį: paprastai istorijos su Nida Vasiliauskaite nebūna labai linksmos, bet viena verta rimto nusikvatojimo - tai balsas.lt redakcijos atsiprašymas Vasiliauskaitės atžvilgiu už žodžius, parašytus Edvardo Čiuldės ir Tomo Čyvo straipsniuose. Matote, niršioji Nida įniršo. Dabar kokioje nors (ne visai) mokslinėje konferencijoje galės paskaityti pranešimą tema "Kaip Aš sukonstravau pyktį". Visa situacija tragikomiškėja, kai pagalvoji, kad jei jau kalbame apie atsiprašymus, gal labiau būtų galima tikėtis atsiprašymų dėl Vasiliauskaitės raštų. Bet nieko tokio: žiūrėsime į tai, kaip į siurrealistinį balsas.lt redakcijos ir Nidos Vasiliauskaitės pokštą (nors suprantu, kad portalo redakcijai nėra jokio noro su pretenzijomis tąsytis, bet visgi...).

Kiek supratau iš komentarų, Tomas Čyvas gavo ilgą Vasiliauskaitės laišką su pretenzijomis :) Siūlau šį laišką labai saugoti, mat jis neįkainuojamos vertės: tai padės apmąstant "viešojo intelektualinio" diskurso vertę,  jo dalyvių proto vingius bei savirefleksijos stygių.

Tarp kitko, be reikalo Vasiliauskaitė nervinasi ar juokiasi, kai su fašizmu asocijuojamas jos požiūris apie tapimą žmogumi sociopolitinio sprendimo dėka. Visiškai jokio skirtumo, kad PATYS nacionalsocialistai apeliavo į kažkokias mistifikuotas pseudoteorijas. Svarbiausia, kad tai buvo fantazijos, kad tos fantazijos buvo įtvirtinamos propaganda bei grubia jėga ir kad jos vedė prie milijonų žmonių išnaikinimo (kaip ir komunizmo statytojų ar Pol Poto atvejais). Maža į kokias demagogijas gali įsitraukti grupė, norinti kitas grupes dehumanizuoti ar pajungti: pavyzdžiui, gali kokia grupė pasiskelbti "tikraisiais žmonėmis" - pranašiųjų ufonautų palikuonimis, kuriems visi gyvi likę turi tarnauti ar pan. Įdomu, jeigu nacionalsocialistai būtų neapeliavę į jokias "teorijas", o tiesiog pasakę "mes nusprendžiame ir galia įtvirtiname savo pranašumą ir taškas". Gal tokie socialiniai mechanikai geriau atitiktų Nidos Vasiliauskaitės konstravimo kriterijus ir juokas mažiau imtų.

Beje, postmoderno įkvepti autoriais/ės, reliatyvizuojantys/čios pažinimą, nelabai ką gali pasiginčyti dėl nacių fantastinių "teorijų" pagrįstumo ar nepagrįstumo: kai prarandama nuovoka apie empirinį pagrįstumą, bet kokios naikinančios fantazijos atsiranda ant to pačio episteminio pagrindo kaip ir mokslinės teorijos. Tada belieka remtis "konstruojančia" propaganda ir galia, o šia sėkmingai gali pasinaudoti naikinantys rėžimai, kaip ne sykį atsitiko XX amžiuje (tai pat ir nacių atveju).

Pasiklausius apie ko nors humanizavimą ar dehumanizavimą sociopolitiniais sprendimais, nesunku linksmai įsivaizduoti kokią socialinio konstravimo kampaniją, kurios tikslas įtikinti daugumą, kad, tarkime, Nida Vasiliauskaitė nėra žmogus; gal ir referendumą siūlytų nesutarimų išsprendimui. Gali būti, kad tada Vasiliauskaitė nebūtų tokia džiugi ir gal net pareikalautų kokio raštiško atsiprašymo.

Beje, Tomo Čyvo straipsnyje gerai pastebėta ir apie tokį reiškinį, kai nesugebama derinti abstraktaus ir konkretaus mąstymo: tarkime, kai kas taip smarkiai gali mylėti apskritai žmoniją ir visą pasaulį su visais žvėreliais, kad iš to smarkumo nepastebėti konkretaus žmogaus gyvenimo ir jo pergyvenimų. Šis reiškinys vertas gilesnio dėmesio.