Sausio 13-tąją grįžusi iš darželio Emilija pranešė, kad ta diena – tai “liūdna diena”. Mat darželyje buvo šiek tiek paaiškinta dėl 1991 m. sausio 13-tosios įvykių. Bandau paaiškinti, kad tai ne tik gedulo diena – tai ne tokia diena, kaip pavyzdžiui, gedulo diena, skirta masinių trėmimų pradžiai atminti. Ne taip lengva: mat tenka kalbėti apie laisvę bei pasipriešinimą be ginklų.
Prisiminiau, kaip pačiam teko sudalyvauti tuose įvykiuose (buvau tuomet VU filosofijos antro kurso studentas). Prisiminimų nemažai prirašyta, nėra reikalo daug lietis. Tik viena maža pastaba – vis neužmirštu tokio, netgi sakyčiau, tragikomišką atspalvį turinčio įvykio. Taip atsitiko, kad tą naktį begeriant arbatą prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje tankai atvažiavo. Po to visiškas chaosas: šaudymai ir t.t., bei iš to sekantis chaosas ausyse. Rusų kareiviai, aišku, nesunkiai suėjo į vidų (nematėm, bet ten gana stiklinis pirmas aukštas, kiek pamenu). Tada įdomiausia dalis: kažkas šūktelėjo “einam, išmesim juos” ir keliolika naiviai nuėjom į pastatą. Staiga nulipo įspūdingai atrodantys desantininkai, kurie numetę keletą garsinių granatų (ar kažką panašaus) nesunkiai mus išgrūdo pro duris. Tuo “karinis” žygis ir baigėsi. (Po šito net knygą apie Tarzaną perskaičiau nusiraminimui.)
Esu nelinkęs į socialinį-politinį aktyvumą, bet kartais būna ypatingos aplinkybės. Tokios buvo maždaug 1988-1991 m. Nors iš pradžių buvo visiškai neaišku, ką daryti, bet kažkas po truputį bandyta daryti: tai Solženycino lietuvišką “Gulago salyną” atvežiau studentams apsišviesti, tai tarybinius karinius bilietus viešai sumovėm ant strypų prie Arkikatedros, tai dar ką. Šia proga pagalvojau, kokios turėtų būti ypatingos aplinkybės, kad jos įtrauktų į panašią aktyvią socialinę-politinę veiklą. Sunku įsivaizduoti. Nors įdomu, ką reikėtų daryti, jei koks nors galingas internacionalo mėgėjas pradėtų aktyviai kurti centralizuotą Europos Sąjungos valstybę.
Seimo tinklalapyje galima pasidairyti po to meto įvykių video medžiagą.