Taigi Vyriausybės sprendimu nebeliko mano gimtojo Kultūros, filosofijos ir meno instituto senuoju pavidalu. Dabar bus Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Pasikeitė ne tik pavadinimas, bet, kas svarbiausia, ir pobūdis: jis tapo orientuotas į lituanistiką. Mat, kaip parašyta Vyriausybės pranešime, “valstybė teikia strateginį prioritetą lituanistikos tyrimams ir studijoms, kurie sprendžia esminius tautos išsaugojimo, stiprinimo ir jos raidos uždavinius.” Taigi filosofijos senuoju pavidalu institute gali nelikti – nežinia, kaip čia bus. Norisi tikėtis, kad nenukentės toks svarbus dalykas kaip institute esanti filosofijos doktorantūra (veikianti kartu su VDU).
Strategijos kūrėjų intencijos iš dalies suprantamos, bet iš kitos pusės, susidaro tokia paradoksali padėtis: jeigu lietuvis A daro filosofiją, tai jis nepriklauso “strateginiam prioritetui”, bet jeigu B tiria, ką daro lietuvis A, tai tada jis priklauso “strateginiam prioritetui”.
Lyriškai nusiteikus, galima prisiminti, kad filosofija šioje vietoje prasidėjo, kai 1977 m. buvo įkurtas Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, kuris, berods, 1990 m. tapo Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutu, o 2002 m. reorganizuotas į Kultūros, filosofijos ir meno institutą. Kiek galima spręsti iš darbų ir senbuvių pasakojimų, nepaisant marksistinės ideologijos kliūčių tarybiniais metais buvo susikūrusi solidi filosofų bendruomenė (A. Degutis, E. Nekrašas, A. Dobryninas, B. Kuzmickas, S. Tunaitis, A. Katalynas, V. Gumauskaitė ir kt.).