-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Edmundas Adomonis 2012-02-02 14:28 grakštus loginis uždavinys
- Edmundas Adomonis 2012-02-01 12:49 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-02-01 00:47 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- Edmundas Adomonis 2012-01-31 19:17 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-01-31 01:06 P. M. S. Hacker apie filosofiją
Kategorijos
- akademija (14)
- filosofija (96)
- fizika (6)
- gamta (29)
- kalba (23)
- kompiuterija (14)
- logika (6)
- matematika (17)
- pasilinksminimui (14)
- pažinimas (11)
- šis-bei-tas (61)
- tinklalapis (10)
- visuomenė (22)
- žmogus (25)
Archyvai
Raktažodžio istorija archyvas:
sausio 13-tosios prisiminimai
Sausio 13-tąją grįžusi iš darželio Emilija pranešė, kad ta diena - tai "liūdna diena". Mat darželyje buvo šiek tiek paaiškinta dėl 1991 m. sausio 13-tosios įvykių. Bandau paaiškinti, kad tai ne tik gedulo diena - tai ne tokia diena, kaip pavyzdžiui, gedulo diena, skirta masinių trėmimų pradžiai atminti. Ne taip lengva: mat tenka kalbėti apie laisvę bei pasipriešinimą be ginklų.
Prisiminiau, kaip pačiam teko sudalyvauti tuose įvykiuose (buvau tuomet VU filosofijos antro kurso studentas). Prisiminimų nemažai prirašyta, nėra reikalo daug lietis. Tik viena maža pastaba - vis neužmirštu tokio, netgi sakyčiau, tragikomišką atspalvį turinčio įvykio. Taip atsitiko, kad tą naktį begeriant arbatą prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje tankai atvažiavo. Po to visiškas chaosas: šaudymai ir t.t., bei iš to sekantis chaosas ausyse. Rusų kareiviai, aišku, nesunkiai suėjo į vidų (nematėm, bet ten gana stiklinis pirmas aukštas, kiek pamenu). Tada įdomiausia dalis: kažkas šūktelėjo "einam, išmesim juos" ir keliolika naiviai nuėjom į pastatą. Staiga nulipo įspūdingai atrodantys desantininkai, kurie numetę keletą garsinių granatų (ar kažką panašaus) nesunkiai mus išgrūdo pro duris. Tuo "karinis" žygis ir baigėsi. (Po šito net knygą apie Tarzaną perskaičiau nusiraminimui.)
Esu nelinkęs į socialinį-politinį aktyvumą, bet kartais būna ypatingos aplinkybės. Tokios buvo maždaug 1988-1991 m. Nors iš pradžių buvo visiškai neaišku, ką daryti, bet kažkas po truputį bandyta daryti: tai Solženycino lietuvišką "Gulago salyną" atvežiau studentams apsišviesti, tai tarybinius karinius bilietus viešai sumovėm ant strypų prie Arkikatedros, tai dar ką. Šia proga pagalvojau, kokios turėtų būti ypatingos aplinkybės, kad jos įtrauktų į panašią aktyvią socialinę-politinę veiklą. Sunku įsivaizduoti. Nors įdomu, ką reikėtų daryti, jei koks nors galingas internacionalo mėgėjas pradėtų aktyviai kurti centralizuotą Europos Sąjungos valstybę.
Seimo tinklalapyje galima pasidairyti po to meto įvykių video medžiagą.
išdavystės ir kultūra
Suprantamas istoriko Tomo Baranausko nusivylimas straipsnyje “Neblėstanti Tėvynės išdavikų šlovė” dėl požiūrio į kai kuriuos 1940 m. “kultūros veikėjus” ir jų indėlį to meto įvykiuose. Baisu žiūrėti į paminėtus “kultūros veikėjus”.
O cituojami Algirdo Paleckio pasisakymai rodo, kad šitas vaikinas jau pasiekė ciniškos demagogijos viršūnę, o gal net dar aukščiau pakilo. Ypatingo niūrumo yra šis pasakymas: anot Algirdo Paleckio, “mano dabartinė laikysena yra autentiška, natūrali, primenanti mano senelio laikyseną”. Nors su tuo gal ir reikia sutikti, jo laikysena tikrai gali priminti negerbiamo senelio Justo Paleckio laikyseną. Linksmiau čia tik nuteikia idiotiškas žodis “autentiška”. Nesunku suvokti, kaip pasielgtų Justo Paleckio anūkas, jei Lietuvai vėl iškiltų analogiškas pavojus.
Bendrai galvojant, “kultūros veikėjų” alternatyvų ieškojimai kelia niūrias mintis, ypač jeigu prisimintume įvairius XX amžiaus “autentiškus” filosofuojančius mąstytojus.
Be kita ko, Tomas Baranauskas pažymi: “ką gi, Lietuvoje vyrauja rašytojų kultas – turbūt net Judas, jei tik būtų pasižymėjęs literatūriniu talentu, Lietuvoje būtų garbinamas drauge su Jėzumi Kristumi.” Nors lietuviškame kontekste šiuo požiūriu Judui, matyt, taip pat būtų pakakę tapti aktoriumi ar režisieriumi.
Šiek tiek padiskutuota Lietuvos istorijos forume.
Viena iš baisesnių minčių man atrodo, kad gražių eilėraščių rašymas gali būti pateisinimas išdavystės atveju :(
rugsėjo 11-toji
Šiandien liūdno įvykio penktosios metinės (keletas nuotraukų).
keistoki Angelai Sargai
Įdomus dalykas tie mokesčių mokėtojų pinigai: už juos galima, pavyzdžiui, išleisti tarybinių milicininkų pergyvenimus 1988 m. rugsėjo 28 d. mitinge, kaip tai padarė Policijos departamentas. Niauriai nuteikė ir Policijos departamento atstovės spaudai šaltakraujiški pasiaiškinimai. Taip, žinoma, kiekvienas turi teisę “savaip vertinti” istorijos epizodus - tik nederėtų vertinimams-savaip leisti mokesčių mokėtojų pinigus ir nederėtų jų vadinti “Angelo Sargo skrydis”.
Dėl chuliganų: aš pats dalyvavau 1988 m. rugsėjo 28 d. mitinge šalia Gedimino aikštės; užtikrinu, ten dalyvavo nechuliganai. Beje, ten pat vietoje buvau suimtas, po to iškviestas į tarybinę prokuratūrą, kur man parodė milicininko raportą apie mano suėmimą: ten buvo gražiausiai primeluota, apie tai, kad aš mušiausi ir pan., nors nebuvau pajudinęs ir piršto. Mat kokie Angelai Sargai…
Gal nereikėtų nustebti, jei koks pareigūnas-vertintojas paskelbs nekonstituciniu kovo 11-tosios nepriklausomybės atkūrimo aktą.
“vietoj vergijos pasirinko mirtį”
Vasario 25 d. suėjo 670 metų nuo tragiško Pilėnų pilies gynimo. Ta proga pasirodė gražus istoriko Tomo Baranausko straipsnis ir daug karštų komentarų.
Mane dabar domina bendros moralinės problemos, atsiribojant nuo konkretaus Pilėnų įvykio. Pirma, reiktų atsižvelgti, kad vergija gali būti įvairi, pavyzdžiui, pasakojama, kad Diogenas Sinopietis patekęs į nelaisvę tapo vergu ir neblogai jam sekėsi (nors ši istorija greičiausiai išgalvota).
Antra, nederėtų daryti “pasirinkimo” sprendimo už kitus asmenis, pavyzdžiui, civilius asmenis.
Trečia, jei kas nors nenori kolektyviai pasirinkti mirties vietoje vergijos ir, tarkime, pabėga nuo savųjų, bandančių jį nužudyti (nesvarbu, ar jis bijo mirti, tenkinasi vergija neturėdamas kitos išeities ar pan.), tai nematau nieko moraliai atgrasaus tokiame veiksme.