Raktažodžio intelektualai archyvas:

Į praeitame įraše minėtą Rio Ferdinando pasisakymą atkreipiau dėmesį ne tiek dėl futbolo, bet dėl to, kad šou elementai skverbiasi ir į intelektualines sritis, kurioms derėtų būti nutolusioms nuo pramogų pasaulio. Vis kas skundžiasi, kad paskaitoje ar seminare nebuvo linksma ar pan., o, sako, ano filosofo paskaitoje linksmai buvo galima prisikvatoti. Taip galima dažnai suprasti, kad jeigu negali paskaitoje pakikenti, tai paskaita kažkokia prastoka or something. O, kas bjauriausia, tai veda prie pedagoginių situacijų, kai kalbėtojai sąmoningai nusiteikia būti šoumenais, o ne dėstyti argumentuotą turinį, kuris tampa antraeiliu (o kartais ir visai sąmoningai išnaikinamas). Pedagoginis humoras yra gerai, bet tik kaip priemonė argumentuotam turiniui pateikti.

Tikslinimas. Prie komentarų pagalvojęs supratau, kad pradiniame įraše pristigo labai svarbaus aspekto: akademinis šou nebūtinai vyksta skambant auditorijos juokui. Tai gali vykti (ir tai turbūt bjauresnis atvejis) iškilmingoje tyloje, kai kalbėtojas užburia auditoriją pompastiškomis frazėmis, reikšmingo išminčiaus poza, atseit giliai prasmingomis prasmėmis ar pan.

Susiję užrašai:
pavojai intelektualams
iš Frankfurto interviu
"On Bullshit"

Turbūt pavojinga tapti labai laukiamu viešu intelektualu arba parsisamdžiusiu vis pasisakyti intelektualu: vaisingos idėjos negali dažnai kilti, tai kyla pavojus pradėti kalbėti niekus; arba kalbėti, ką klausytojai nori girdėti; arba norint pasilikti dėmesio centre, įpulti į radikalias išmones ir pan. Tiesa, pavojai nėra iš principo neįveikiami.

Apie intelektualų perėjimą į šou-verslą nėra ko ir kalbėti - tai jau nelaimė.