-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Edmundas Adomonis 2012-02-02 14:28 grakštus loginis uždavinys
- Edmundas Adomonis 2012-02-01 12:49 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-02-01 00:47 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- Edmundas Adomonis 2012-01-31 19:17 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-01-31 01:06 P. M. S. Hacker apie filosofiją
Kategorijos
- akademija (14)
- filosofija (96)
- fizika (6)
- gamta (29)
- kalba (23)
- kompiuterija (14)
- logika (6)
- matematika (17)
- pasilinksminimui (14)
- pažinimas (11)
- šis-bei-tas (61)
- tinklalapis (10)
- visuomenė (22)
- žmogus (25)
Archyvai
Kategorijos archyvas: žmogus
humoro jausmo lavinimas
Kažkada pradėjau galvoti ir rašyti apie tai, kaip svarbu anksti vaikus mokyti juokauti, t.y. lavinti jų humoro jausmą. Gavau pastabą, kad kalbėti apie būtent lavinimą humoro reikaluose yra nelabai korektiška. Kodėl gi ne? Ne, aš neturėjau omenyje kokių nors specialių pamokų, taisyklių ar pratimų. Tiesiog nuo pačių mažiausių dienų reikia kiek įmanoma subtiliau pajuokauti (arkliškas žvengimas ar kikenimas à la žąsis su tuo nesusiję). Jau besimokant kalbėti visai neblogai kuo greičiau praktiškai išmokti žodžius "juokauti" ir jo kontrastą "rimtai kalbėti" ir pan. Pagalbinės priemonės: vėliau galbūt padeda ir tokios pramanytos istorijos kaip apie Petsoną su Findusu ar aviuką Šoną (šį filmuką ir suaugęs gali pakankamai ramiai pažiūrėti), o vyresniems reikėtų subtilesnių tekstų (reikia paieškoti).
Liaudies pasakos netinka (tame tarpe ir lietuvių liaudies).
Susiję užrašai:
daug išmokti
dėl normalumo ir nenormalumo matymo
Stotelėje mačiau plakatą su klausimu: "Ar matei (ne)normalų žmogų?".
Atsakau plakatų rašytojams ir jų finansuotojams: mačiau ir normalių žmonių, ir nenormalių žmonių.
gelžgaliai ir žmonės
Sykį galvoju, kad reikia paklausti, kodėl vienas žmogus kažkur prie antakio gelžgalį įsivėrė. Mane bandė nuraminti sakydami, kad tai visai neįdomu. What the hell, kaipgi neįdomu, visai įdomu: taip galima pradėti aiškintis įvairius konformizmo, pamėgdžiojimo, mados, žmonių įtakojimo ar, kaip dabar madinga sakyti, "subkultūrų" klausimus. Tiesa, pašnekovas su gelžgaliu turėtų būti nenervingas ir nusiteikęs ką nors suprasti. Priešingu atveju neverta nė kalbos pradėti.
“Sparnuoto arklio dantys” ir “kultūra”
Paskelbtas kvietimas, kaip rašoma, "į šiuolaikinės Lietuvos kultūros kritiko ir analitiko Tomo Daugirdo knygos "Sparnuoto arklio dantys" sutiktuves". Tai vyks balandžio 30 d. (ketvirtadienį) 18.00 val. LKMA auloje, Pilies g. 8 (3 aukštas). Apie knygą kalbės Mantas Adomėnas, Nerija Putinaitė, Paulius Subačius, Nerijus Šepetys.
Kaip iš "kultūros kritiko ir analitiko" iš Tomo Daugirdo visų pirma norėtųsi išgirsti, kaip jis vartoja terminą "kultūra" ir išvestinį "kultūrininkas" (tikiuosi, knygoje apie tai rašoma ir per sutiktuves bus pasakyta). Ar tai žiniasklaidoje paplitęs vartojimas, kai kultūra daugiau ar mažiau tapatinama su menais (dar kartais įtraukiama šiek tiek istorijos dalykų ar pan.), ar tai labai platus, mokslams artimesnis terminas - neaptašytai kalbant, "kultūra" kaip "negamtiniai žmonių reikalai", kurie apima mokslus, inžinieriją, moralę ir kt., ar dar kaip nors kitaip. Skaitant jo interviu, ne viskas paaiškėja, nors kyla įtarimai, kad visų pirma žiūrima į menus (tada ar nuo teatro ir cirko bėgantis, o nuo fluxus supykintas žmogus gali būti kultūringu ar kultūrininku?). Bet taip pat sakoma: "Nors sportas taip pat tam tikra prasme yra kultūros dalis, bet jei lietuviams reikėtų balsuoti, ką svarbiau pastatyti – naują krepšinio areną ar teatrą, manyčiau, atsakymą galime nesunkiai nuspėti" (aš tai teikčiau pirmenybę futbolo stadionui prieš anuos du statinius). Ar reikia taip suprasti, kad teatras yra "aukštesnė" kultūros dalis? Taip pat kalbama apie "kokybės siekiančius kultūros "vartotojus": "Jei jų mažai, ir jei jie nesilavina, jei visuomenė nėra kreipiama į savo skonio, elgesio būdo, įpročių kultivavimą, ji pasmerkta gyventi primityvų gyvenimą." Čia jau judama platesnės sampratos link, tik lieka neaiškus "spektaklių lankymo" vaidmuo ir kaip atrodo "niuansuota kultūra". Bet jeigu pradėsime kalbėti apie "aukštesnes" kultūros dalis, tada reikės pasistengti paaiškinti jų "aukštumo" prigimtį.
Gal ir praleidau kokią subtilią mintį, kuri padėtų suvesti galus. Jeigu spėsiu ir nenukonkuruos kiti kultūriniai (?) renginiai, tai reiks nueiti pasiklausyti.
Net ir patikslinus žodį "kultūra" lieka visokių neaiškumų. Bręsta reikalas labiau tai praskaidrinti atskiroje forumo temoje (o ir kultūringumo, ir kultūrologijos nepamiršti). Taip daug girdžiu samprotaujant apie kultūrą, reiktų išsiaiškinti, kokia tokio termino pažintinė nauda. Be to, visgi norisi žinoti, ar turiu kokį artimesnį ryšį su kultūra ir buvimu kultūrininku :) Šiaip jau jeigu "Šiaurės Atėnai" yra kultūros šviesulys, o Sigitas Parulskis su nuobodžiomis tarpukojo elegijomis - kultūros fakelas, tai kaži ar su kultūra turiu sąsajų.
Beje, dar ir taip sakoma: "Šiandien mokykloje turbūt mažiausiai dėmesio skiriama ugdyti tam, kas vadinama "emociniu intelektu", o anksčiau būdavo vadinama savęs ir pasaulio pažinimu. Dėmesys kreipiamas į žinojimą, o ne pažinimą." Kaži apie kokį pažinimą čia kalbama? Kažkas neaiškaus, tikiuosi ne mistika...
kebli padėtis
Kartą sėdžiu sau ramiai kavinėje. Netoliese niauriai siurbčioja alų niauri moteriškė (gerai, kad tuomet nieko nežinojau apie Valerie Solanas "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą", o tai gal būčiau staigiai sunerimęs). Gana greitai ji pasiskundžia, kad jos niekas nemyli. Ką jau čia pasakysi, nebent kad reiktų mažiau gerti, nes tokią apgirtusią sunkokai kas nors galėtų įsimylėti.
apie kai kuriuos atsiprašymus ir konstravimus
Kol čia nerašiau, praleidau įvykį: paprastai istorijos su Nida Vasiliauskaite nebūna labai linksmos, bet viena verta rimto nusikvatojimo - tai balsas.lt redakcijos atsiprašymas Vasiliauskaitės atžvilgiu už žodžius, parašytus Edvardo Čiuldės ir Tomo Čyvo straipsniuose. Matote, niršioji Nida įniršo. Dabar kokioje nors (ne visai) mokslinėje konferencijoje galės paskaityti pranešimą tema "Kaip Aš sukonstravau pyktį". Visa situacija tragikomiškėja, kai pagalvoji, kad jei jau kalbame apie atsiprašymus, gal labiau būtų galima tikėtis atsiprašymų dėl Vasiliauskaitės raštų. Bet nieko tokio: žiūrėsime į tai, kaip į siurrealistinį balsas.lt redakcijos ir Nidos Vasiliauskaitės pokštą (nors suprantu, kad portalo redakcijai nėra jokio noro su pretenzijomis tąsytis, bet visgi...).
Kiek supratau iš komentarų, Tomas Čyvas gavo ilgą Vasiliauskaitės laišką su pretenzijomis :) Siūlau šį laišką labai saugoti, mat jis neįkainuojamos vertės: tai padės apmąstant "viešojo intelektualinio" diskurso vertę, jo dalyvių proto vingius bei savirefleksijos stygių.
Tarp kitko, be reikalo Vasiliauskaitė nervinasi ar juokiasi, kai su fašizmu asocijuojamas jos požiūris apie tapimą žmogumi sociopolitinio sprendimo dėka. Visiškai jokio skirtumo, kad PATYS nacionalsocialistai apeliavo į kažkokias mistifikuotas pseudoteorijas. Svarbiausia, kad tai buvo fantazijos, kad tos fantazijos buvo įtvirtinamos propaganda bei grubia jėga ir kad jos vedė prie milijonų žmonių išnaikinimo (kaip ir komunizmo statytojų ar Pol Poto atvejais). Maža į kokias demagogijas gali įsitraukti grupė, norinti kitas grupes dehumanizuoti ar pajungti: pavyzdžiui, gali kokia grupė pasiskelbti "tikraisiais žmonėmis" - pranašiųjų ufonautų palikuonimis, kuriems visi gyvi likę turi tarnauti ar pan. Įdomu, jeigu nacionalsocialistai būtų neapeliavę į jokias "teorijas", o tiesiog pasakę "mes nusprendžiame ir galia įtvirtiname savo pranašumą ir taškas". Gal tokie socialiniai mechanikai geriau atitiktų Nidos Vasiliauskaitės konstravimo kriterijus ir juokas mažiau imtų.
Beje, postmoderno įkvepti autoriais/ės, reliatyvizuojantys/čios pažinimą, nelabai ką gali pasiginčyti dėl nacių fantastinių "teorijų" pagrįstumo ar nepagrįstumo: kai prarandama nuovoka apie empirinį pagrįstumą, bet kokios naikinančios fantazijos atsiranda ant to pačio episteminio pagrindo kaip ir mokslinės teorijos. Tada belieka remtis "konstruojančia" propaganda ir galia, o šia sėkmingai gali pasinaudoti naikinantys rėžimai, kaip ne sykį atsitiko XX amžiuje (tai pat ir nacių atveju).
Pasiklausius apie ko nors humanizavimą ar dehumanizavimą sociopolitiniais sprendimais, nesunku linksmai įsivaizduoti kokią socialinio konstravimo kampaniją, kurios tikslas įtikinti daugumą, kad, tarkime, Nida Vasiliauskaitė nėra žmogus; gal ir referendumą siūlytų nesutarimų išsprendimui. Gali būti, kad tada Vasiliauskaitė nebūtų tokia džiugi ir gal net pareikalautų kokio raštiško atsiprašymo.
Beje, Tomo Čyvo straipsnyje gerai pastebėta ir apie tokį reiškinį, kai nesugebama derinti abstraktaus ir konkretaus mąstymo: tarkime, kai kas taip smarkiai gali mylėti apskritai žmoniją ir visą pasaulį su visais žvėreliais, kad iš to smarkumo nepastebėti konkretaus žmogaus gyvenimo ir jo pergyvenimų. Šis reiškinys vertas gilesnio dėmesio.
Kategorija žmogus
Raktažodžiai: galai žino kas, konstruktyvizmas, postmodernizmas, reliatyvizmas, tragikomiška
Komentuoti
iš Sigito Gedos interviu
Sigitui Gedai buvo užduotas klausimas, ar ne kūryba padėjo atsitiesti po asmeninių negandų. Geda atsakė taip: "Ne, čia būtų ciniška. Vienas didžiausių įžeidimų mano gyvenime buvo, kai per žmonos laidotuves priėjusi solidaus amžiaus moteris paklausė: "Tai dabar, Sigitai, parašysite ciklą eilėraščių?" Man norėjosi spjauti jai į veidą. Geriau jau būtų patylėjusi. Atiduočiau visus savo eilėraščius, kad tik turėčiau artimą žmogų. Čia – nepalyginami dalykai. Bet pasaulis toks. Kiekvienas turi savo matą."(iš interviu laikraštyje "Vilniaus diena", 2008 m. kovo 29 d.).
Pasitaiko nuo poezijos paklaikusių asmenų ir, aišku, bjauru tokioje situacijoje su jais susidurti. Ir šita Sigito Gedos mintis "atiduočiau visus savo eilėraščius, kad tik turėčiau artimą žmogų" reikšmingai atrodo.
Susiję užrašai:
vaidyba
Feynmanas apie juoką ir žmogiškąją užuojautą
vaidyba
Per televiziją girdėjau maždaug taip "Ši aktorė skaudino žmones, bet tai visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad ji buvo aktorė su didžiuliu talentu". Kur jau ne, vaidyba (apsimetimas kitu) svarbiau už žmonių skaudinimą?!
Iš viso vaidybos specialistai yra gerokai sureikšminami. Antai pasisodina televizijoje kokį aktorių ir pradeda klausinėti fundamentalių dalykų lyg anas būtų visų dalykų specialistas. Tiesa, imponuoja, kai aktorius sugeba, pavyzdžiui, kvailį suvaidinti (aišku, imponuoja tik tada, kaip protingas aktorius tai daro): reikia gi vaidinant perprasti psichologinius niuansus.
neaiškūs klyksmai
Vienas socialinės psichologijos vadovėlis pradeda nuo tokio atvejo: 1942 m. gruodžio 30 d., kai Frankas Sinatra pradėjo savo koncertą Niujorko Paramount teatre, grupė pasamdytų merginų pradėjo klykti, o pora apsimetė nualpusios; ir staiga prasidėjo masinė isterija - šimtai merginų pradėjo klykti ir alpti, iš kurių kai kurias teko išvežti su greitąja.
Kaži kodėl tos nepasamdytos taip klykė ir alpo (o kiek isteriškai priklykta Bitlų koncertuose)?
Feynmanas apie juoką ir žmogiškąją užuojautą
Nors mano mama nieko nežinojo apie mokslą, ji taip pat mane stipriai įtakojo. Ji turėjo nuostabų humoro jausmą, ir aš iš jos išmokau, kad aukščiausios supratimo formos, kokias tik galime pasiekti, yra juokas ir žmogiškoji užuojauta.
(iš Richard Feynman "What Do You Care What Other People Think?: Further Adventures of a Curious Character", 1989, p. 7-8)
Reikia priminti, kad fizikas Richardas Feynmanas visą gyvenimą dirbo kaip profesionalus mokslininkas (ir buvo vienas iš guvesnių XX a. fizikų). Įdomu, kad jis rado reikalą tai pasakyti rašydamas apie savo vaikystę. Galbūt tą paskatino ir įvairūs klaidingi (snobiški) įsivaizdavimai apie mokslininkus.
Susiję užrašai:
"pastaba dėl nemokslo"
Kategorija žmogus
Raktažodžiai: juokas, lavinimasis, mokslas, moralė, Richard Feynman, žmoniškumas
Komentuoti
kur pradeda išmintingas žmogus?
Angliška patarlė apie tai, kaip svarbu ką nors darant apgalvoti tikslą:
“A wise man begins in the end, a fool ends in the beginning” (išmintingas žmogus pradeda nuo galo, kvailys baigia pradžioje).
Papildymas. Beje, šią patarlę mini G. Polya savo nedidelėje knygelėje, skirtoje heuristiniams matematinių uždavinių sprendimo dalykams: kaip jis sako, neturint aiškaus tikslo supratimo, nesunku nuklysti nuo problemos ir nieko nepasiekti.
gražu
Vakar 47-to maršruto autobuse maloniai nuteikė vairuotojas: į pilnoką autobusą norėjo patekti moteris invalido vežimėlyje; vairuotojas ramiai atėjo, padėjo ją įkelti į autobusą, išklausė, kokioje stotelėje ji norėtų išlipti (ir visa tai darydamas nenutaisė fundamentalaus veido). Gražu buvo tai matyti.
išvaizda juk gali būti apgaulinga
Stoviu stotelėje. Praeina visiška blondinė, stipriai įdegusi ir su atitinkama veido išraiška. Kadangi išvaizda gali būti apgaulinga, tai nieko nepagalvojau.
gražūs bendravimo prisiminimai
Man pasisekė, nes gyvenime yra tekę bendrauti su nepagiežingais, nesityčiojančiais ir apskritai gerais žmonėmis. Bent vienu atveju toks asmuo buvo nuostabiai visiškai nepagiežingas, nesimaivantis ir nė iš tolo nebandantis tyčiotis, be to, įdomu, beveik be jokio mokyklinio išsilavinimo - toks sveikos nuovokos pavyzdys.
moralė ir alpinizmas
Medicinos etikas Daniel Sokol svarsto atvejį, kai kopiant į Everestą buvo paliktas mirštantis alpinistas - “The ethics of climbing Everest” (be kita ko, susiduriame su morališkai pagrįstų ir pateisinamų veiksmų perskyra).