-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Edmundas Adomonis 2012-02-02 14:28 grakštus loginis uždavinys
- Edmundas Adomonis 2012-02-01 12:49 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-02-01 00:47 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- Edmundas Adomonis 2012-01-31 19:17 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-01-31 01:06 P. M. S. Hacker apie filosofiją
Kategorijos
- akademija (14)
- filosofija (96)
- fizika (6)
- gamta (29)
- kalba (23)
- kompiuterija (14)
- logika (6)
- matematika (17)
- pasilinksminimui (14)
- pažinimas (11)
- šis-bei-tas (61)
- tinklalapis (10)
- visuomenė (22)
- žmogus (25)
Archyvai
Kategorijos archyvas: visuomenė
tikimybiniai keblumai
Žinių žadančiuose portaluose žinių gali būti nelengva gauti. Matau antraštę "Ekonomistas R. Rudzkis: "Kreipimosi į Tarptautinį valiutos fondą neišvengsime"". O tekste matome: ""Duodu nemažą tikimybę, kad reikės kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą", - penktadienį sakė jis". Tarp "neišvengsime" ir "nemažos tikimybės" šiaip jau yra NEMAŽAS skirtumas.
ginčas dėl labdaros
Artūro Račo tinklaraštyje pamačiau ginčą dėl labdaros (aukojimo). Bendrai klausimas atrodo subtilus, o ir emocingas. Pasidėsiu čia sau priminimą ateičiai (su pora papildomų pastabų). Pirma, sykį Austrijos kaimelio bažnyčioje mačiau suoluose masiškai išdėstytus išraiškingus bukletus apie badaujančius Afrikos vaikus. Atrodo viskas lyg ir tvarkoje, bet pagalvojau, kad tas spaudimas kai kuriuos netgi labai labdaringus žmones galėtų (?) sunervinti.
Antra, žiūrėdamas į ginčą prisiminiau Michailo Bulgakovo knygos "Šuns širdies" herojų - citata:
"Moters akys blykstelėjo.
- Aš suprantu jūsų ironiją, profesoriau, mes tuoj išeisim... Tiktai aš, kaip namų kultūros skyriaus vedėjas...
- Ve-dė-ja, - pataisė ją Filipas Filipovičius.
- Noriu jums pasiūlyti, - čia moteris ištraukė iš užančio kelis ryškiaspalvius ir šlapius nuo sniego žurnalus, - nupirkti keletą žurnalų Vokietijos vaikų labui. Po pusrublį už vieną.
- Ne, nepirksiu, - trumpai atsakė Filipas Filipovičius, pašnairavęs į žurnalus. Atėjusiųjų veidai ištįso, o moteris nuraudo skaisčiau už spanguolę.
- Kodėl jūs atsisakote?
- Nenoriu.
- Jus neužjaučiate Vokietijos vaikų?
- Užjaučiu.
- Gailitės pusrublio?
- Ne.
- Tai kodėl?
- Nenoriu.
Stojo tyla."
dėl “teisės į vaiką”
Pažiūrėjau straipsnelį apie "teisę į vaiką" ir galvoju, kad ne pro šalį buvo paminėti, kad teisės į vaiką neturi ir valstybė, jos tarnybos bei jos samdomi psichiatrai ir psichologai. Buvo valstybių, kurios mielai konfiskuodavo ir perskirstydavo vaikus, bet paskiau labai atsiprašinėjo.
Kaži pabambėti ant vaiko psichologinės tarnybos leistų...
dėl Sodros reikalų
Jei kartais norisi apgalvoti ir giliau suprasti Sodros ir bendrai socialinio draudimo reikalus Lietuvoje, siūlau atkreipti dėmesį į Teodoro Medaiskio pasisakymus (tai ir sau taikau).
Internete galima rasti ne vieną jo interviu, pavyzdžiui, štai vienas. Viena iš svarbių minčių (čia kalbama apie Sodros pensijas):
"Argumentas, kad socialinio draudimo pensija tai nuosavybė - iš esmės klaidingas, kad ir kokiomis mantijomis pasipuošę autoritetai jį gintų. Pensija yra dirbančios kartos uždarbio dalis, kuria ji dalijasi su pensininkų karta. Jei uždarbiai mažesni ar jų iš viso nėra, deja, mažesnės ir pensijos."
O Teodorą Medaiskį su pagarba prisimena tie, kurie Vilniaus universitete baigė ekonominę kibernetiką, nors jis dėstė kone sunkiausią kursą - "Operacijų tyrimas matematiniais metodais". Net nubėgau patikrinti seną diplomą: seniai labai seniai egzamine penkiabalėje vertinimo sistemoje gavau 4 (gerai) - neblogai :)
Zenono Norkaus knygos pristatymas
Vilniaus universiteto TSPMI praneša, kad gegužės 7 dieną 17 val. TSPMI (Vokiečių g. 10, Vilnius), 402 auditorijoje vyks Zenono Norkaus knygos "Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transfor- macija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu" pristatymas bei diskusija su autoriumi.
Vilniaus universiteto leidyklos knygyne pateikiama tokia knygos santrauka: "Monografija pateikia tipologinio lyginamojo tyrimo rezultatus, kurie atskleidžia bendruosius ir specifinius Lietuvoje okupacijos metais (po 1940 m.) susiformavusios santvarkos, 1988 m. prasidėjusio perėjimo prie liberaliosios demokratijos ir rinkos ekonomikos bei per du šių procesų dešimtmečius susiformavusios ekonominės ir politinės sistemos bruožus. Tyrimas remiasi prielaida, kad tik lyginimas su kitomis panašaus istorinio likimo šalimis leidžia adekvačiai atsakyti į nuolatos viešosiose diskusijose keliamus klausimus, ar/kuo mūsų šalies raida yra "sėkminga" ar "nesėkminga", o vienų ar kitų socialinio gyvenimo sričių būklė – "normali" ar "katastrofiška"?"
Knygos pristatymo anonse keliami tokie klausimai: "Kaip Lietuva atsidūrė ten, kur yra dabar, ir kur judama toliau? Ar mūsų šalies raidos kryptis jau nulemta pokomunistinės transformacijos procesų? O gal vis dar galime pasirinkti ir šią kryptį pakeisti? Į kurią pusę derėtų keisti? Kaip šią trajektoriją gali paveikti siaučianti finansų krizė?". Suprantu, kad politinė-socialinė futurologija visus labai domina, bet kyla klausimas, kiek tam pagelbės lyginamosios istorinės sociologijos knyga.
O kas, be Zenono Norkaus knygos, dar džiugina? O džiugina tai, kad Vilniaus universiteto leidyklos knygyne ši knyga kainuoja 22 litus.
Kategorija visuomenė
Raktažodžiai: demokratija, kapitalizmas, sociologija, Zenonas Norkus
Komentuoti
papigus “Politinės minties enciklopedija”
Vis galvojau įsigyti "Politinės minties enciklopediją" (2005), kai ši nupigs. Sprendžiant iš "Minties" leidyklos tinklalapio, ten ji balandžio mėn. kainuoja 50 litų. Nors palaukus gal dar pigesnių variantų atsirastų :)
Tokios knygos praverčia ne tik dėl kondensuotai sukauptos informacijos, bet ir dėl įvairių keblių terminų sulietuvinimo (ypač žinant, kad bent vienas iš vertėjų yra filosofas ir patyręs tokių tekstų vertimo darbe).
Enciklopedijoje yra nemažai ir politinės filosofijos.
Kęstutis Girnius ir Rytai
Praėjus šiek tiek laiko ir aistroms atvėsus, nelinksmai norisi prisiminti kai kuriuos komentarus lietuviškoje žiniasklaidoje pačioje karo Gruzijoje pradžioje: tąkart liūdnai nustebino Kęstučio Girniaus komentarai ("Dėl Gruzijos puolimo Lietuva liko kvailio vietoje", "K. Girnius: Lietuva pernelyg atkakliai rėmė M. Saakašvilį"), ypač kad mielai paklausydavau jo komentarų vidaus politikos temomis. Sunkiai suvokiamas toks vienpusiškas pamokslavimas Gruzijos atžvilgiu bei gilesnių dalykų ignoravimas, o ir neaišku, koks gi ryšys tarp Lietuvos ir kvailių šiuo atveju. Atrodo, kad Rytų politika Girniui yra per sudėtinga tema. Netgi apsidžiaugiau, kad jo nebuvo Lietuvoje 1988-1991 m.: būtų čia trikdęs visus su savo politiniais komentarais apie tai, kaip "racionaliai" reikia elgtis su Rytų kaimynu - kaži ar, Kęstučio Girniaus nuomone, "racionalu" buvo siekti Lietuvos nepriklausomybės netgi su visu Šalčininkų rajonu (apie 1940 m. ir pokario partizanus neverta nei kalbėti)?
Reikia gi jausti savo ribas, net ir politologui.
Kaip matau, politologų skaičius Lietuvoje sparčiai auga.
tolerancija, fluxus, laisvė
Dar vienas keistas visuomeninis įvykis, berods, susijęs su Fluxus - tai Jurgos Šeduikytės paskelbimas 2007 metų Tolerancijos žmogumi (gal tai koks fliuksinis pokštas?). Gal Šeduikytė ką nors gražiai apie toleranciją padainavo, bet sakoma, kad tai daugiau lėmė jos pamąstymai apie Joną Meką. Visais atvejais "Sugiharos fondo - Diplomatai už gyvybę" "ekspertai" aiškiai turi problemų.
Linksmiausia vieta - tai Jurgos Šeduikytės pasisakymas ginant "vidumi laisvą" Joną Meką. Cituojama, kad ji pasakė štai ką: "Man teko prieš kelias savaites pažinti Joną Meką. Jūs net neįsivaizduojate, koks tai yra laisvas žmogus ir jeigu jis yra profesionalaus meno atstovas, jam reikia sudaryti sąlygas kurti ir jį mylėti bei gerbti už tai, koks jis yra".
Visai gali būti, kad Mekas yra laisvas, nors įdomu, kaip ji tai nustatė, ir koks čia laisvės supratimas slypi. Mat aplinkui laksto asmenų, kurie sakosi amoraliai išsilaisvinę, ir su tais asmenimis Šeduikytei vargiai norėtųsi pabendrauti, nors ką ir ar tolerancijos laureatė galvoja, sunku pasakyti. Tegu Jonas Mekas būna toks, koks yra, bet labiau mylėtini ir gerbtini yra žmonės, kurie NEDARO jokio fliukso.
Nenustebkime, jei už šį tekstą Jurgai Šeduikytei bus suteiktas koks nors postmodernaus "mokslo" vardas :)
Tolerancija per daug rimtas dalykas, kad iš jos būtų daroma komedija.
Susiję užrašai:
"genialūs sugebėjimai"
Kategorija visuomenė
Raktažodžiai: fluxus, galai žino kas, laisvė, tolerancija, tragikomiška
3 komentarai
dar viena kultūrinė praktika
Tradiciškai Indijoje našlės yra daugiau ar mažiau atstumtos nuo visuomenės. Netekusi vyro, moteris netgi tampa blogą lemiančiu ženklu. Tūkstančiai našlių, kurias atstūmė jų šeimos, plaukia į "našlių miestą" Vrindavaną, kur laukia mirties pasibaisėtinomis sąlygomis (beje, apie tai yra filmas). Nieko gero nežada tokie atvejai, kaip ištekėti 12 metų ir tapti našle sulaukus 15 metų. Kita našlė skundžiasi: "Mano sūnus sako "Pasenai, kas gi tave dabar maitins. Eik iš čia". Ką man daryti? Mano skausmas beribis".
Multikultūriniai turistai galėtų nuvykti į Vrindavaną ir džiaugsmingai apžiūrėti vietines kultūrines praktikas. Gal pavyktų nusifotografuoti su kokia verkiančia našle. Įsivaizduoju multikultūrinio turisto ir našlės pokalbį:
Multikultūrinis turistas: Ko čia sriūbauji, o moteriške? Ar tai našlystės kultūrinės praktikos dalis? Jei taip, tai verk toliau.
Našlė: Skaudu - atstūmė mane visi, ir sūnus taip pat. Elgetauju dabar, nieko nelieka kaip tik prašinėti duonos gabalėlio.
Multikultūrinis turistas: Nieko tokio. Reikia palaikyti tokią požiūrio į našles tradicinę kultūrinę praktiką. Matote kiekviena kultūra turi savo normas ir nereikia orientuotis į kitus, ypač Vakarus. Turite nuostabią alternatyvą Vakarams; netgi aš bjauriuosi Vakarų kultūra, galbūt išskyrus postmodern-multi-kultūralizmą.
(po šio pamokslo multikultūrinis turistas skaniai papietauja ir nulapsi fotografuoti kitų kultūrinių praktikų)
Našlė (žiūri apstulbusi į labai intelektualų turistą): Na, bet skaudu labai ir valgyti norisi...
Talino universiteto rektorius irgi galėtų užsukti pasidairyti į Vrindavaną.
diena be alkoholio
Čia tai bent eksperimentas - nepardavinėti alkoholio visą dieną niekur, netgi baruose. Tokį bus sunku pakartoti. Gedimino prospektas vakarop visai žvaliai atrodė. Gal kokios įdomios statistikos atsirastų.
kvailumas ir politkorektiškumas
Įdomu, ar politinis korektiškumas leidžia vartoti žodį "kvailys"? Ką apie tai sako direktyvos ir manifestai?
išdavystės ir kultūra
Suprantamas istoriko Tomo Baranausko nusivylimas straipsnyje “Neblėstanti Tėvynės išdavikų šlovė” dėl požiūrio į kai kuriuos 1940 m. “kultūros veikėjus” ir jų indėlį to meto įvykiuose. Baisu žiūrėti į paminėtus “kultūros veikėjus”.
O cituojami Algirdo Paleckio pasisakymai rodo, kad šitas vaikinas jau pasiekė ciniškos demagogijos viršūnę, o gal net dar aukščiau pakilo. Ypatingo niūrumo yra šis pasakymas: anot Algirdo Paleckio, “mano dabartinė laikysena yra autentiška, natūrali, primenanti mano senelio laikyseną”. Nors su tuo gal ir reikia sutikti, jo laikysena tikrai gali priminti negerbiamo senelio Justo Paleckio laikyseną. Linksmiau čia tik nuteikia idiotiškas žodis “autentiška”. Nesunku suvokti, kaip pasielgtų Justo Paleckio anūkas, jei Lietuvai vėl iškiltų analogiškas pavojus.
Bendrai galvojant, “kultūros veikėjų” alternatyvų ieškojimai kelia niūrias mintis, ypač jeigu prisimintume įvairius XX amžiaus “autentiškus” filosofuojančius mąstytojus.
Be kita ko, Tomas Baranauskas pažymi: “ką gi, Lietuvoje vyrauja rašytojų kultas – turbūt net Judas, jei tik būtų pasižymėjęs literatūriniu talentu, Lietuvoje būtų garbinamas drauge su Jėzumi Kristumi.” Nors lietuviškame kontekste šiuo požiūriu Judui, matyt, taip pat būtų pakakę tapti aktoriumi ar režisieriumi.
Šiek tiek padiskutuota Lietuvos istorijos forume.
Viena iš baisesnių minčių man atrodo, kad gražių eilėraščių rašymas gali būti pateisinimas išdavystės atveju :(
neišsipildžiusi svajonė
Martin Luther King Jr. turėjo tokią svajonę - kaip jis pats pasakė, “turiu svajonę, kad kada nors mano keturi mažieji vaikai gyvens šalyje, kur apie juos spręs ne pagal jų odos spalvą, o pagal jų būdo bruožus.” (”I have a dream that my four little children will one day live in a nation where they will not be judged by the color of their skin, but by the content of their character.”) Taip kol kas ir liko svajonė jau vien dėl afirmatyvaus veiksmo (”affirmative action”) programų.
Pastaruoju metu kai kuriose JAV valstijose atsisakoma afirmatyvaus veiksmo politikos: suteikti pirmenybę rasės ar lyties atžvilgiu priimant į koledžus uždrausta Kalifornijoje, Floridoje, Teksase, Vašingtone, Mičigane. Bet kiek suprantu, tuo reikalas nesibaigia: vyksta įvairūs teisiniai ginčai, o kai kurie universitetai bando draudimą apeiti. Svajonių įgyvendinimas gali užtrukti.
Milton Friedman (1912-2006)
Šiandien mirė Milton Friedman, amerikiečių laissez-faire ekonomistas, laisvos rinkos radikalas, kaip jis save vadino (neprieštaravo ir terminui “klasikinis liberalas”). Su juo vardu siejamas kiekybinės pinigų teorijos (monetarizmo) atgimimas. 1976 m. Friedmanui suteikta Nobelio premija už pasiekimus tiriant monetarinę istoriją ir teoriją, vartojimą bei stabilizacijos politiką. Tarp jo darbų: “Monetary History of the United States 1867-1960″ (kartu su Anna J. Schwartz, 1963), “A Theory of the Consumption Function” (1957), “Capitalism and Freedom” (1962), pastarasis, beje, išverstas į lietuvių kalbą, ir kt.
Friedmano garsus metodologinis straipsnis “Pozityviosios ekonomikos metodologija” (1953) permelktas instrumentalistinės dvasios: jis neigia, kad “prielaidų realizmas” yra svarbus vertinant ekonomines teorijas - svarbu tik, kad būtų atitikimas ekonominiams duomenims (nors kartais sakoma, kad tai neatitiko ir paties Friedmano teorinės veiklos). Be to, pozityvioji ekonomika kaip mokslas turinti būti nepriklausoma nuo normatyvinių implikacijų.
Knygoje “Kapitalizmas ir laisvė” (1962) jis teigia, kad tarp ekonomikos ir politikos yra glaudus ryšys ir kad kapitalizmas yra būtina (nors ir nepakankama) politinės laisvės sąlyga.
Zinedine Zidane neapgailestauja, bet atsiprašo
Zinedine Zidane neapgailestauja (kaip rašė “France Soir”, “Non, il ne regrette rien”), bet bent gerai, kad atsiprašo dėl savo negražaus veiksmo, ypač vaikų ir auklėtojų: kaip jis sako, tai buvo nedovanotinas veiksmas ir jis norįs atsiprašyti vaikų ir tų, kurie užsiima auklėjimu ir kurių darbas yra parodyti vaikams, ką jiems dera daryti ir ko nedera daryti. Matosi, kad jis dar nėra transgresavęs moralės. Tiesa, labai naiviai skamba jo pasakymas “negaliu apgailestauti dėl to, ką padariau, nes tai reikštų, kad jis [Materazzi] buvo teisus tai sakydamas”.
Pagalvojau, bendrai tas “atsiprašau, bet neapgailestauju” yra toks įdomus.