-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Edmundas Adomonis 2012-02-02 14:28 grakštus loginis uždavinys
- Edmundas Adomonis 2012-02-01 12:49 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-02-01 00:47 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- Edmundas Adomonis 2012-01-31 19:17 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-01-31 01:06 P. M. S. Hacker apie filosofiją
Kategorijos
- akademija (14)
- filosofija (96)
- fizika (6)
- gamta (29)
- kalba (23)
- kompiuterija (14)
- logika (6)
- matematika (17)
- pasilinksminimui (14)
- pažinimas (11)
- šis-bei-tas (61)
- tinklalapis (10)
- visuomenė (22)
- žmogus (25)
Archyvai
Kategorijos archyvas: šis-bei-tas
netektys, šou ir tyla
Beje, rašydamas apie Dennis Ritchie atkreipiau dėmesį, kad žiniasklaidoje (ar kaip ją pavadinti) ir kitur didelio dėmesio šiai netekčiai nepastebėjau. Pagalvojau, kad, jei, tarkime, kokia nors Lady Gaga sumanytų užversti kojas, tai tuoj kiltų visuotinė isterija, aktyvistai pristatytų gedulingų palapinių miestelių ir pan. Nors iš kitos pusės, gal ir nieko tokio: rimti ir išmintingi dalykai randasi tyloje.
Susiję užrašai:
Dennis Ritchie (1941-2011)
dėl įvairovės
Skaitau projektų vadovės Margaritos Jankauskaitės nuomonę apie tai, kad "įvairovė yra savaiminė vertybė". Kaip čia bus - ar M. Jankauskaitė nori primesti savo "savaimines vertybes". Man, pavyzdžiui, įvairovė nėra "savaiminė vertybė": mat įvairovėje gali būti bjaurių dalykų. Atkreipkite dėmesį, kad seksizmo egzistavimas šalia neseksizmo didina įvairovę. Galvoti reikia prieš kalbant. Bet, matyt, kai daug projektų, tai ir laiko galvoti nėra.
kažkokie šakniastebiai
Netyčia pastebėjau, kad institute, kuriame (dar) dirbu, bus postmodernistinis pasišnekėjimas apie rizomas-šakniastiebius (ten Deleuze’o reikalai). Vos nenuvirtau iš juoko nuo kėdės, kai pamačiau skelbime parašyta, kad tai padarė "perversmą šiuolaikinėje filosofijoje". Tikras propagandinis skelbimas :) Šiaip tai šakniastiebiai yra all right, bet jie nepadarė jokio perversmo šiuolaikinėje filosofijoje, nebent postmodernistiniuose vakarėliuose ir postseminaruose-performansuose.
Ačiū, neisiu.
ideologinis bruzdesys
Net nusikvatojau - čia tai bent ideologinė kompanija: Nida Vasiliauskaitė, Audronė Žukauskaitė, Slavojus Žižekas, ŠMC ir LUNI. Pokalbis turėjo būti idiotiškai linksmas: trajektorijos, dykumos ir kt. Daug medžiagos Alanui Sokalui ir Ostapui Benderiui. Šia proga verta paskaityti, ką rašo Philipp Oehmke: štai tekstas angliškai, o čia net lietuviškai.
Žinutė žurnalistui Tomui Vaisetai: nėra ten jokių filosofijos deimantų, o tik ideologinis bruzdesys (suprantu, kad nelengva atsispirti šou ir jo ekspertams, bet visgi galima susikaupti ir pagalvoti).
Beje, įdomu būtų sužinoti, ką Žižekas apie savo veiklą pats galvoja vienas būdamas; gal tiesiog kikena iš besiklausančių gerbėjų ir džiaugiasi turėdamas pelningą užsiėmimą, kas ten žino (nors tuo sunku būtų patikėti). Iš viso įdomus bendras klausimas, ką koks bulšiteris sau vienas kamputyje galvoja apie save: spėju, kad turėtų būti atvejų, kai save teisingai įvertina, tik toliau apsimeta, nes tiesiog finansiškai apsimoka.
Skaitytojas gali pagalvoti, kad negali taip būti. Aišku, aklai nepasitikėkite, ką čia rašau. Siūlau pagalvoti savo galva, be jokių "ekspertinių" įvertinimų: reikia tiesiog paklausyti ar paskaityti Žižeko tekstų ir pabandyti susigaudyti, ką jis ten velia.
Kategorija šis-bei-tas
Raktažodžiai: bullshit, galai žino kas, ideologija, šou, tragikomiška
Komentuoti
dėl “Rush” ir Johno Lennono
Kai buvau mažas ir kvailas kaip bato aulas bei klausiausi visokį šlamštą, netyčia išgirdau "Rush" - tada supratau, kad pasitaiko ir subtilesnių dainų. Savo laimei, vėliau ir Vivaldi, ir Bethoveną išgirdau. Štai siūlau šį bei tą iš "Rush":
Tarp kitko, kalbėjau su draugu ir apsidžiaugiau, kad nesu vienintelis, kuris blogiausių dainų sąraše Johno Lennono "Woman" ir "Imagine" skiria garbingą aukštą vietą. Tai kažkoks siaubas (nors kaip žinia...).
O "Rush" tai svariai įėjo į rock (ar kaip ten vadinasi) muzikos istoriją.
vėl tas Edipo kompleksas
Vaikštau Internete ir po vienu tekstu randu tokį pralinksminusį sakinį: "Autorius yra filosofas". Nieko gero tai nežada ir šiaip iš karto kyla įtarimai, kad autorius Vilis Normanas nėra joks filosofas. O tekstas - tragikomiškas su fantastikos elementais, bet iš esmės panašūs postmodernistiniai rašiniai yra neblogai jame imituojami.
Fantazijų ten yra nemažai, bet ypač linksmai mistinis Edipo kompleksas atrodo: pvz., "Būtent iš neapykantos Įstatymui ir kastracijos baimės kyla Edipo kompleksas" ir t.t.
Na, žmogus paskaitinėjo Freudą, Lacaną ir pan., įtikėjo ir sumanė pasamprotauti. Pasitaiko tokių atvejų. Beje, nenustebčiau, kad autorius kada nors ir filosofijos daktarą gaus. Mūsų kraštuose tai visai įmanoma.
Autoriui siūlau kitą kartą daug nevargti ir pasinaudoti postmodernistinių tekstų generatoriumi. Ten apačioje reikia spustelėti pirmąjį this link arba atnaujinti puslapį ir panašių postmodernistinių tekstų galės sugeneruoti, kiek nori, ir delfi.lt galima bus įteikti.
Apskritai tai su žodžiu "filosofas" darosi keisti dalykai. Gal jis gerai skamba, kad taip norisi juo pasivadinti.
Tarp kitko, žiūriu štai dar vienas "Autorius yra filosofas" autoriaus tekstas apie "Lietuvos mirimą" - patetiškas ir kvailas. Taip švieste ir šviečia autoriaus jaučiamas pranašumo jausmas, nežinia kokiu pagrindu atsiradęs.
Tiek tos, tik braukiu tą autorių iš skaitomų autorių sąrašo ir einu ko nors informatyvaus paskaityti.
Susiję užrašai:
pastaba apie Edipo kompleksą
Kategorija šis-bei-tas
Raktažodžiai: Edipo kompleksas, galai žino kas, postmodernizmas, tragikomiška
1 komentaras
dėl “Coffee Inn”
Vis pagalvodavau, kodėl taip netraukia į "Coffee Inn". Pasirodo gi, ten, be kita ko, "ir stilingų žmonių susibūrimo vieta" - aaa, I see.
Stilingumo klausimą galima bandyti spręsti. Antai neseniai kurį laiką ėjau su rožiniu rankinuku. Gal visai stilinga. Tiesa, tai buvo dukros rankinukas ir ėjau tik iki vaikų darželio. Bet reikalui esant su juo ir ja galima būtų nueiti ir į "Coffee Inn". Dar galima į rankinuką susidėti krūvą mobilių telefonų (yra stilinga retro "Motorola", dar neblogas žaislinis telefonas).
vaiko pastabos, skirtos Lietuvos televizijai
Emilija (5 m.) rado reikalą paskambinti į televiziją ir paprašyti, kad per vaikų filmus (pvz., "Švelnusis Benas", "Namelis prerijose" ar pan.) nebūtų štai ko: a) negražių reklamų kaip antai šaudosi žmonės reklamuojant filmą (kai piešti robotai šaudosi, tai pusė bėdos); b) įtemptu momentu su reklama nenutraukti filmo; c) net tiesiogiai norint rodyti per televiziją Vyriausybės ataskaitą Seime neatšaukti tokių svarbių dalykų kaip "Švelnusis Benas".
Tiesa, buvo skambinta su distancinio valdymo pultu, tai greičiausiai jie negirdėjo :)
Ingrida Šimonytė ir moterų klausimas
Įkyriai zyziančio (kaip uodas) feminizmo sąlygomis visai gražu išgirsti ką nors ramaus ir neišpūsto, pavyzdžiui, štai iš dabartinės finansų ministrės Ingridos Šimonytės interviu (is vz.lt): "Tikrai nepalaikau poliarizavimo, kad moterys išgelbės, o vyrai sugriaus. Galvoju, kad visi - moteris ir vyrai - turi tas pačias pareigas valstybei. Ir jeigu taip atsitiko, kad man pasiūlė tas pareigas, visiškai nesvarbu, esu moteris, ar būčiau vyras, tiesiog turiu atsakomybės imtis. To, kad esu moteris, nei sureikšminu, nei sumenkinu."
Tikslu ir paprasta (ir tai yra atsakymas į nelabai protingą žurnalistės klausimą "Vis daugiau moterų Lietuvoje užima aukščiausius postus (prezidentė, krašto apsaugos ministrė, Jūs). Ar moterys išgelbės Lietuvą?")
Iš kitos pusės, kiek galiu spėti, kad feminizmas yra garsus ne tiek balsų kiekiu, kiek garsiu spiegimu.
Ta proga atkreipiau dėmesį į kitus Ingridos Šimonytės tekstus (pvz., vienas ir kitas; reikia manyti, yra ir kitų), kuriuose ji aiškina finansinių veiksmų logiką. Informatyvu ir verta pagalvoti.
naujas kūrinys
Einu palei Nerį ir žiūriu, kad šalia meniško? vamzdžio stovi (ar plūduriuoja) dar nepripažintas meno? kūrinys, maždaug pavadintinas "Apsemtas KultFluxas tekmėje". Savivaldybei galima būtų parduoti už kokius 100000 litų (kaina pamažinta atsižvelgiant į finansinę krizę). Tik reikia paskubėti, nes upė tuoj nuseks.
O giliau kapstantys mąstytojai galės atrasti ryšį tarp Fluxo ir tekmės (o gal ir net Newtono infinitezimalinio skaičiavimo) :)
Susiję užrašai:
prie Neries bus gražiau ir ramiau (kol kas)
internetinis knygynas “The Book Depository”
Neseniai aptikau naujų knygų knygyną "The Book Depository", kuriame siuntimas nieko nekainuoja. Palyginau keletą knygų ir jų atveju pilna kaina buvo mažesnė nei, pavyzdžiui, Amazon.com, kuriame anksčiau naujas knygas pirkdavau (knygos kaina gali būti panaši, bet nereikia mokėti už siuntimą). Taip galima sutaupyti šiek tiek, o kartais ir daugiau nei šiek tiek: pavyzdžiui, šiuo metu "The Oxford Companion to Philosophy New Edition" Amazon.com kainuoja 43.87 dolerių, o "The Book Depository" - 41,90 dolerių; taigi "The Book Depository" iš viso tiek ir kainuoja 41,90 dolerių, o iš "Amazon" pridėjus siuntimą - 51,85 dolerių (tarp naudotų knygų, aišku, tai galima įsigyti ir pigiau); "Real and Complex Analysis" (Christopher Apelian, Steve Surace) Amazon.com šiuo metu be siuntimo kainuoja 71.96 dolerių, o "The Book Depository" - 56.77 dolerių.
Tai skirta tiems, kuriems aktualu sutaupyti vieną kitą dolerį. Kuriems neaktualu, aišku, nereikia tuo rūpintis ir reikia pirkti pirmoje pasitaikusioje vietoje. :)
Tiesa, situacija dėl kainų vis keičiasi, tai reikia žiūrėti. Ir kaip visada, perkant knygą kuo daugiau knygynų apžiūri, tuo geriau.
internetinis knygynas “Alibris”
Kai prisireikia seniau leistos knygos (ypač out of print), verta pažiūrėti knygyne "Alibris", kur parduodamos naudotos knygos. Net ir neseniai leistų knygų atveju verta patikrinti, nes gali pasitaikyti pigesnių ir normalios kokybės nenaujų egzempliorių. Kiek susidūriau, į Lietuvą knygos atkeliaudavo be problemų. Tiesa, siuntimo išlaidos nemažos: už kiekvieną knygą reikia mokėti 12,99 dolerių.
Pavyzdžiui, ten buvo galima įsigyti retą straipsnių rinkinį "Symposium on J.L. Austin" (1969 m.) už 16,17 dolerių, Richardo Millerio "Fact and Method" (1987 m.) - už 18,95 dolerių, o klasikinę G. Birkhoffo ir S. MacLane'o knygą "A Survey of Modern Algebra" (4-tas leidimas, 1977 m.) - tik už 1,99 dolerio (kainos be siuntimo išlaidų).
Papildymas: Komentaruose svetys gerai priminė kitą knygyną - abebooks.com, kurį irgi reikia turėti omenyje. Iš jo nesu pirkęs, bet kainas lyginau, nors apibendrinimą sunku būtų padaryti: matyt, įvairių atvejų pasitaiko, kur pigiau. Tie patys tiekėjai ir tos pačios knygos tikrai dažnai pasitaiko ir "Abebooks", ir "Alibris". Bet "Alibris" siuntimo kaina yra visada vienoda, o "Abebooks" skiriasi, gali būti ir didesnė, ir mažesnė nei "Alibris". Bet tikrai pasitaiko, kad pilna kaina "Abebooks" vienu kitu doleriu pigiau, o gal pasitaiko ir atvejų, kai žymiai pigiau.
Visais atvejais taktika perkant knygą aiški: patikrinti kainą keliuose knygynuose.
sausio 13-tosios prisiminimai
Sausio 13-tąją grįžusi iš darželio Emilija pranešė, kad ta diena - tai "liūdna diena". Mat darželyje buvo šiek tiek paaiškinta dėl 1991 m. sausio 13-tosios įvykių. Bandau paaiškinti, kad tai ne tik gedulo diena - tai ne tokia diena, kaip pavyzdžiui, gedulo diena, skirta masinių trėmimų pradžiai atminti. Ne taip lengva: mat tenka kalbėti apie laisvę bei pasipriešinimą be ginklų.
Prisiminiau, kaip pačiam teko sudalyvauti tuose įvykiuose (buvau tuomet VU filosofijos antro kurso studentas). Prisiminimų nemažai prirašyta, nėra reikalo daug lietis. Tik viena maža pastaba - vis neužmirštu tokio, netgi sakyčiau, tragikomišką atspalvį turinčio įvykio. Taip atsitiko, kad tą naktį begeriant arbatą prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje tankai atvažiavo. Po to visiškas chaosas: šaudymai ir t.t., bei iš to sekantis chaosas ausyse. Rusų kareiviai, aišku, nesunkiai suėjo į vidų (nematėm, bet ten gana stiklinis pirmas aukštas, kiek pamenu). Tada įdomiausia dalis: kažkas šūktelėjo "einam, išmesim juos" ir keliolika naiviai nuėjom į pastatą. Staiga nulipo įspūdingai atrodantys desantininkai, kurie numetę keletą garsinių granatų (ar kažką panašaus) nesunkiai mus išgrūdo pro duris. Tuo "karinis" žygis ir baigėsi. (Po šito net knygą apie Tarzaną perskaičiau nusiraminimui.)
Esu nelinkęs į socialinį-politinį aktyvumą, bet kartais būna ypatingos aplinkybės. Tokios buvo maždaug 1988-1991 m. Nors iš pradžių buvo visiškai neaišku, ką daryti, bet kažkas po truputį bandyta daryti: tai Solženycino lietuvišką "Gulago salyną" atvežiau studentams apsišviesti, tai tarybinius karinius bilietus viešai sumovėm ant strypų prie Arkikatedros, tai dar ką. Šia proga pagalvojau, kokios turėtų būti ypatingos aplinkybės, kad jos įtrauktų į panašią aktyvią socialinę-politinę veiklą. Sunku įsivaizduoti. Nors įdomu, ką reikėtų daryti, jei koks nors galingas internacionalo mėgėjas pradėtų aktyviai kurti centralizuotą Europos Sąjungos valstybę.
Seimo tinklalapyje galima pasidairyti po to meto įvykių video medžiagą.
cirkas futbole
Susiradau Anglijos rinktinės gynėjo Rio Ferdinando pasisakymą apie WAGs "cirką" ("WAGs" - taip vadinamos futbolininkų "elito" žmonos ar draugės). Gal pravers galvojant apie šou skverbimąsi ir platesniu aspektu. Taigi viename interviu jis minėjo, kad visą Anglijos rinktinės dalyvavimą 2006 m. pasaulio futbolo čempionate gadino "žvaigždžių kultūra" ("celebrity culture"): visas WAG (žmonos ir draugės) reikalas buvo tapęs panašus į cirką :) ; žmonėms labiau pradėjo rūpėti kas ten su kuo vaikšto ir kaip rengiasi, o futbolas tapo kažkokiu antraeiliu dalyku ir bendrai visa tai Rio Ferdinandui atrodė panašu į teatro vyksmą. Kaip atrodo, naujas Anglijos rinktinės treneris Fabio Capello, turėtų įvesti tvarką ir sureguliuoti pirmaeilius bei antraeilius dalykus.
Mat kaip Rio Ferdinandui prisireikia žodžių "cirkas" ir "teatras" norint adekvačiai aprašyti situaciją.
Na, futbolas - tai pramogų pasaulio dalis, tai nėra taip keista, kad ten visokio cirko bei teatro su žvaigždėmis pasitaiko, nors ir kaip tai būtų nemalonu, pvz., per kai kurias džiaugsmo išraiškas įmušus įvartį iš viso norisi išjungti televizorių Tarp kitko, kažkodėl regbyje yra daug mažiau maivymosi ir apsimetinėjimo.
O šou skverbiasi ir į akademinius renginius.