Kategorijos archyvas: filosofija

Su metafilosofiniais klausimais taip jau būna - tekstus perskaitai per valandą, o paskiau visą likusį gyvenimą galvoji, kaip čia viskas yra.

Didelės naudos iš aną kartą minėto Philipo Kitcherio straipsnio "Philosophy Inside Out" kol kas neišpešiau, bet visgi įdomu, kur link autorius juda. Straipsnis - programinis su emociniu užtaisu. Kaip jis pripažįsta, svarbiausia yra bendra filosofijos atnaujinimo idėja, o ne jo pateiktos detalės, kurios "tikriausiai yra apytikrės, pernelyg supaprastintos ir klaidingos" (p. 258). Kitcherio filosofijos atnaujinimas - tai dėmesio perkėlimas nuo abstrakčių klausimų prie žmonėms rūpimų klausimų: pastangos pateikti integruotą pasaulio vaizdą, kuris padėtų besiformuojančiam individui ieškoti prasmingų galimybių ir kurti save socialiniame pasaulyje (p. 259); taip pat atsakymas į klausimą, kaip pažinimas geriausiai turi būti adaptuotas žmonių poreikiams (p. 256) ir t.t. Visa tai daroma amerikiečių filosofo Johno Dewey dvasia (pasak Kitcherio, John Dewey yra svarbiausias dvidešimto amžiaus filosofas). Pasitelktas toks "provokacinis filosofijos apibūdinimas" iš Dewey - filosofija kaip "bendroji švietimo teorija", kur švietimas suprantamas kaip fundamentalių intelektualinių ir emocinių dispozicijų formavimas:

"The approach I shall elaborate renews Dewey’s concerns with respect to our own times. To add to the madness of my estimate of Dewey’s significance, let me start with his provocative characterization of philosophy: "If we are willing to conceive education as the process of forming fundamental dispositions, intellectual and emotional, toward nature and fellow men, philosophy may even be defined as the general theory of education" "(Dewey 1997, 328).

(Kitcher, Philip (2011) Philosophy Inside Out. Metaphilosophy, Vol. 42, No. 3, p. 249; cit. Dewey, John (1997) Democracy and Education. New York: Free Press, p. 328)

Šitai gali skambėti patraukliai, bet štai pirmas esminis klausimas, kurį reikia iškelti Kitcheriui - ant kokio pagrindo pastatysi savo filosofinį-edukacinį projektą. Jeigu dabar esamų pagrindinių filosofijos disciplinų "abstraktūs" klausimai paskendę nesutarimuose ir/ar visai nutolę nuo aktualių žmogiškųjų reikalų, tai kur rasi teorinę atramą? O be tokios atramos, kaip pavyks išvengti dar beviltiškesnių vertybinių ginčų ir ideologinių projektų? Jau nekalbu apie postmodernistines pretenzijas ar praėjusio amžiaus totaliai kruvinus globalius socialinius pertvarkymus, kurie bandė remtis filosofinėmis ar kvazifilosofinėmis idėjomis. Taikomoji filosofija gali funkcionuoti, tik jeigu yra ką svaraus ir argumentuoto taikyti. Priešingu atveju yra pavojus pavirsti į dar vieną mistifikuotą sektantišką aktyvizmą.

Kaip kitame įraše minėjau, geras būdas analizuoti filosofus - pažiūrėti, kaip jų tekstai atitinka tuose pačiuose tekstuose skelbiamus pamokymus. Štai Kitcheris su pritarimu kalba apie filosofinį Nancy Cartwright pasaulio vaizdą – apie margą (dappled) neunifikuotą pasaulį (p. 255). Kaip be fundamentalios filosofinės analizės galėtume aiškintis už ir prieš? Kaip Kitcheris be "core" filosofijos įnašo gali tvirtinti, kad nėra nei grandiozinės gamtos teorijos, nei visaapimančio mokslinio metodo? Ir ar visa jo metafilosofinio plano motyvacija nėra tampriai susijęs su teorinėmis filosofijos disciplinomis? Kitaip tariant, minties rišlumas lyg ir vestų Kitcherį atgal prie bazinių filosofijos disciplinų. Nieko čia neketinu tvirtinti dėl jų galimybių: galbūt bazinės filosofijos disciplinos nieko tvirto negali pateikti, bet tada ir taikomoji filosofija tuo labiau nieko tvirto nepateiks (nebent tokius beverčius patarimų rinkinius kaip "kaip per 20 minučių tapti laimingam ir įsikrėsti išminties žvelgiant Būties link" ar "kaip per pusmetį iš esmės pertvarkyti žmoniją").

Kai Kitcheris lygina iš vienos pusės filosofiją, o iš kitos pusės gamtos mokslą ir matematiką, tai matosi, kad ne abstraktumas ar nutolimas nuo žmogiškųjų reikalų yra problema, o tai, kad yra keblumų dėl būdo pasiekti patikimus rezultatus, kurie nebevestų į beviltiškus ginčus.

Literatūros sąraše matau, kad Philipas Kitcheris netrukus planuoja išleisti knygą "Etinis projektas".  Jo projektas jau pažengęs, taip galime suprasti.

Dėl Philipo Kitcherio požiūrio jau buvo kilę šiokių tokių neaiškumų, kai "mokslo karams" įsisiautėjus jis parašė "A Plea for Science Studies", kur bandė užimti miglotą tarpinę poziciją (straipsnis perspausdintas rinkinyje: Koertge, Noretta (ed.) A House Built on Sand: Exposing Postmodernist Myths About Science. Oxford University Press, 2000).

O pragmatizmas toliau plinta filosofinėje Amerikoje, bent jau pavadinimas, o koks yra idėjinis turinys, tai jau kitas klausimas (žr. kitą mano tinklaraštį).

Jeigu kas nors Kitcherio straipsnį perskaitys ir norės pašnekėti, galima bus pabandyti virtualiai arba prie Vilnelės filosofinėje vietoje. Iš Kitcherio projekto daug nesitikiu, bet įdomu būtų, kokias filosofines asociacijas kelia toks straipsnis.

Galvoju, kad šį straipsnį galima būtų duoti kaip užduotį tiems, kurie jau turi daug patyrimo su įvairiomis filosofinėmis temomis (gal magistrantams arba doktorantams, bet neturiu omenyje postmodernių studentų): tegu ieško filosofinių sąsajų, prielaidų, pagrindų ir perspektyvų.

O dėl filosofijos padėties daug ką liūdno galima būtų pasakyti: pvz., kodėl nepakalbėjus apie idėjų kokybės klausimą ar dar svarbesnį galimybės įvertinti kokybę klausimą: nerišliausi tekstai ir keisčiausios idėjos randa atgarsį (sukonstruotas pasaulis, realūs galimi pasauliai, neegzistuojantys objektai, feministinis mokslas, bulvės, visokie daiktų neegzistavimai, kalbos kalėjimas, paradigmų šuoliai, arba šimtai pavyzdžių iš postmodernistinių tekstų, kuriuose mokslinis žargonas naudojamas pačiu absurdiškiausiu būdu ir t.t.), apie tai sakoma, kad štai tai dar vienas filosofinis požiūris, besimokantys entuziastai apsikabinę knygas žiūri nesuprantančiomis akimis, bet stropiai kartoja tekstus ir pan.

Papildymas. Štai čia vyko pokalbis dėl Kitcherio straipsnio "Philosophy Inside Out" ir pats autorius pasisakė. Ten matau jo komplimentus Dick'ui Rorty ir netgi pastebėjimą, jog jo paties (t.y. Kitcherio) idėjos gali būti lengvai asimiliuotos su Rorty idėjomis:

"As some discussants see, my ideas are similar to critiques launched earlier by Dan Dennett (a philosopher I greatly admire) – and it should also be noted that they are easily assimilated to those of Dick Rorty (another philosopher I greatly admire). Rorty thought that philosophy was effectively dead. I don’t – and, as I read Dennett, he doesn’t either."

Žodžiu, optimizmas beviltiškai sunyko: Rorty atsiradimas šalia filosofijos atnaujinimo plano visai nieko gero nežada.

Susiję užrašai:
naujas Philipo Kitcherio straipsnis