Kategorijos archyvas: filosofija

Casimir Lewy, (ne)rašymas ir metimas į šiukšliadežę

2012-02-04 parašė

Ian Hacking kalbėdamas apie savo mokytoją Keimbridže Casimir Lewy (1919-1991) prisimena, kad šis buvo įsitikinęs, kad spausdinti galima tik tada, kai esi absoliučiai teisus, todėl jis tiek mažai spausdinęsis (nors ne tiek jau mažai išspausdino). Štai platesnė citata apie Casimir Lewy pedagoginę veiklą ir filosofinių tekstų rašymą (bei metimą į šiukšliadežę):

"But he better fitted the traditional model of the philosopher as teacher than the picture of the modern academic writing books, supervising graduate students, and attending committee meetings. But he was not a teacher in some timeless mould. He practised his art in the curious luxury of post-war Cambridge. He would meet each of his pupils for an hour a week, in order to discuss the written work that they had posted or delivered to him the night before. He had early acquired the conviction that one should publish only when one got something absolutely right, so he left very little in print. Many of his pupils have gone on to write a lot, but in hours of honesty they may still feel residual guilt at doing so. Even the most prolific of them have thrown completed book manuscripts in the dustbin as being not up to scratch."
(iš Biographical memoir, Proceedings of the British Academy 138, 171-177 )

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , , | Komentuoti

dėl Wikipedijos pastabos apie Ianą Hackingą

2012-02-01 parašė

Wikipedijos tekste apie Ianą Hackingą parašyta, kad jis save apibūdina kaip "Keimbridžo analitinį filosofą" (rašoma taip: "he himself still identifies as a Cambridge analytic philosopher"). Jeigu tai tikslu, smalsu būtų sužinoti, kur jis tai minėjo, ir plačiau paskaityti. Tai galbūt galėjo būti kokiame nors interviu ar panašiai. Jeigu žinote, informuokite, o ir šiaip siųskite man visus Iano Hackingo interviu :)

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , | Komentuoti

dėl tariamos propozicinės tikrovės struktūros

2012-01-31 parašė

Iš viso idėja apie propozicinę tikrovės struktūrą - tai idėja, neatrodanti bent minimaliai protinga, mandagiai tariant (idėja, esanti netoli briedo, tiesiai šviesiai grubiai tariant).

Ne, aš nesirūpinu Traktatu, o žvilgtelėjau labiau į tolimąją Australiją. Jeigu kam nors parūps, kaip tokie dalykai sugalvojami ir kuriose vietose nuklystama, matyt, praverstų D. M. Armstrong (ir gal jo pirmtakas John Anderson).

Jeigu kas nors norėtų tokias ar panašias metafizines idėjas ginti, esu pasiruošęs diskutuoti, bet su tokia sąlyga: argumentus reiktų eksplicitiškai pateikti, o ne tiesiog pateikti nuorodas į knygas ar straipsnius, kuriuose esą viskas išdėstyta.

Susiję užrašai:
dėl pasaulio ir faktų

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: | Komentuoti

P. M. S. Hacker apie filosofiją

2012-01-29 parašė

Britų filosofas P. M. S. Hacker (Peter Hacker) kalbėdamas apie kitus klausimus prabėgomis taip vaizdingai užsimena apie tai, ką daro filosofai ir kodėl jie ima ir nuklysta į nesąmonių sritį (tai susiję su anąkart mano iškeltu klausimu): mat vienas iš filosofijos uždavinių yra atidžiai apžiūrėti ("su didinamuoju stiklu") ribą tarp prasmingo ir beprasmio, tai "nenuostabu, kad filosofai dažnai atsiduria netinkamoje ribos pusėje".

"Since it is one of the tasks of philosophy to crawl along the boundary between sense and nonsense with a magnifying glass, it is small wonder that philosophers often find themselves on the wrong side of the boundary."
Hacker, P. M. S., 2011. The heights of the twentieth century. Analysis, 71(2), p. 214-215.

Turėsiu omenyje šį vaizdinį ir pažiūrėsiu, ar bent kartais pavyks jį pritaikyti konkrečiais atvejais.

Susiję užrašai:
įdomus filosofinis klausimas

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , | 4 komentarai

įdomus filosofinis klausimas

2012-01-15 parašė

Tarp įdomių filosofinių klausimų ne paskutinėje vietoje yra ir toks apie pačią filosofiją: kodėl tame, kas skelbiama filosofijos vardu, yra tiek daug laukinių spekuliacijų, prasimanymų, kreizizmų, pseudoproblemų, ideologinių klyksmų, asmeninių išgyvenimų, įvilktų į pseudoteorinį žargoną, ir galų gale visiškų nesąmonių.

Taip gremėzdiškai pasakiau "tai, kas skelbiama filosofijos vardu" ne veltui. Pirmas preliminarus dalykas, kurį reikia turėti omenyje, yra tai, kad pačios filosofijos ribos nėra labai aiškios ir tokiu atveju, kai kas nors netelpa į kurios nors disciplinos rėmus lengvai gali būti permesta į filosofijos lauką. (Prisimenu atvejį, kai bibliotekos kataloge kažkada mačiau sapnininko tipo knygą priskirtą filosofijai; o ir kokiai kategorijai vargšėms bibliotekininkėms priskirti tą knygą :) ). Bet tai esmingai neatsako į aukščiau iškeltą klausimą. Lengvo, greito ir trumpo atsakymo nereikia nė tikėtis.

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: | Komentuoti

dėl aiškumo ir tikslumo kalboje

2012-01-14 parašė

Viename iš HOPOS draugijos informacinių laiškų (HOPOS-L mailing list) buvo paminėtas Hao Wang tvirtinimas, kad kalboje aiškumas ir tikslumas yra vienas kitam atvirkščiai proporcingi. Tai verta apgalvoti: ar taip iš tikrųjų yra ir kuo tai svarbu.

Mintis buvo išsakyta Hao Wang straipsnyje, išspausdintame 1967 metų rinkinyje "Contemporary Readings in Logical Theory" (eds. Irving M. Copi, James A. Gould), p. 29 (yra bazėje Questia, bet reikia mokėti už priėjimą). Jei kas nors turite reikalų su šiuo straipsniu, mestelkite man žinutę.

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , , | 2 komentarai

apie filosofinius patarimus

2012-01-13 parašė

Filosofinius patarimus dalinti gana sunku: (beveik ?) niekas nesiklauso :) Visgi čia vieną kitą parašysiu - gal pravers (girdėjau, yra Jaunojo filosofo akademija, o ir kai kuriems filosofijos studentams turbūt rūpi ką nors išsiaiškinti begalės tekstų apsuptyje). Kai pats buvau filosofijos studentas, man patekusiam į keistoką vietinę filosofinę aplinką labai būtų pravertę kai kurie patarimai - būčiau bent mažiau laiko sugaišęs.

Kai bebūtų, mano tinklaraščiai liks labiau kaip asmeniniai (daugiausiai) filosofiniai užrašai, o ne pedagoginiai puslapiai.

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: | Komentuoti

bedarbis ir filosofija

2012-01-12 parašė

Tapau bedarbiu: lituanistika užsiimti kol kas neketinu, nepaisant "valstybės teikiamo strateginio prioriteto" (kaip žinia) - filosofija svarbiau nei filosofijos lituanistika. Šia įdomia proga tenka štai ką paaiškinti, nes netikėtai iškilo keistų klausimų (nereiks atskirai kiekvienam aiškinti): filosofija užsiimsiu ir toliau (galimas daiktas, ir net plačiau), nebent išsiaiškinčiau, kad ši veikla yra menkos vertės, bet ir šiuo atveju liktų fundamentalus klausimas, kaip galėjo atsitikti, kad tai yra menkos vertės. Gal tik artimiausiu metu rečiau viešai rodysiuosi, išskyrus savo internetiniuose tinklalapiuose :) Nepastebėjau didelės pažintinės naudos iš ilgų viešų šnekų (dažnos konferencijos, apskriti ar kitokie stalai, seminarai ir t.t.). Ir rašyti patartina mažiau, ypač kalbant apie knygas: viena knyga per gyvenimą būtų pats tas, nors, aišku, žvelgiant pasauliniu mastu gali pasitaikyti retų išimčių (bet neturiu omenyje, kad filosofai neturi iš viso publikuoti). Apskritai per daug žodžių ir per mažai turinio.

Atrodo atėjęs laikas imtis tų filosofinių klausimų, kuriuos buvau atidėjęs neribotam laikui, net jei atsakymai būtų labai nepilni ir apytiksliai - žinia, laikas yra ribotas. Jei taip įsivaizduojame, kad yra atviri klausimai, tai gal būna ir daugiau ar mažiau privertų klausimų.

Kaži kaip darbo biržose žiūrima į filosofus...

Susiję užrašai:
dingo gimtasis institutas

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , | Komentuoti

dėl pasaulio ir faktų

2011-09-28 parašė

Jei kas nors teigia, kad pasaulis yra faktų visuma (o ne, pavyzdžiui, daiktų visuma), tai pirmiausiai reikėtų pradėti nuo pasitikslinimo, kas turėta omenyje sakant žodį "pasaulis". Kitaip visa ši pretenzija gerokai pakibusi ore: maža ką galima pranešti ir mįslingai šypsotis, pvz., gal kad pasaulis yra dalykų visuma. Jeigu būtų bandoma paaiškinti "pasaulį" kaip tai, kas yra (nespecifikuojant), tai vargiai pasislinkome į priekį. Ir visai ne dėl to, kad problemų kelia žodis "yra" - veikiau priešingai, nes visai gerai su juo mokame elgtis. Yra įvairių dalykų su savybėmis ir turinčių santykių vienis su kitais: raudonų pomidorų, kvadratinių stalų, žemėtų bulvių, upių (vienos trumpesnės, kitos ilgesnės), yra šešėliai, garsai, karai (jie tai vyksta, tai baigiasi), t.t. Daug ko yra. So what?

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: | 2 komentarai

Harry Frankfurt ir lygybės idėja

2011-05-02 parašė

"Filosofijos žodyne" ("Dictionary of Philosophy", red. Thomas Mautner) savo filosofiniame autoportrete Harry Frankfurtas vienu sakiniu pristato tai, ką yra rašęs apie lygybę: jis atmeta lygybę kaip moralinį idealą, nes tai reikalautų derinti savo siekius pagal tai, ką turi kiti, o ne pagal tai,  kokie mūsų pačių poreikiai ir interesai (p. 230-231). T.y. moraliniu požiūriu svarbu, kad visi turėtų pakankamai, o ne kad turėtų tiek pat. Aiškiai čia kalbama apie ekonominę lygybę.

Hmmm, įdomu, bet dabar svarbiausia galvoti apie tai, kaip galima formuoti moralinį idealą.

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , , , | Komentuoti

Aristotelis ir vaikai

2011-05-02 parašė

Ką tik su dukra pirmą kartą pakalbėjome apie Aristotelį. Pagalvojau, kad užuot vėlus miglotus dalykus, trumpai ikimokyklinį vaiką supažindinti su Aristoteliu reiktų taip: senovės graikų filosofas Aristotelis buvo tiesiog smalsus žmogus, besidomintis įvairiais pasaulio dalykais (aspektais), o tuometinį filosofą galima įsivaizduoti tiesiog kaip mokslininką (apie niuansus vėliau išsiaiškins).

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , | Komentuoti

dėl Philipo Kitcherio straipsnio “Philosophy Inside Out”

2011-04-12 parašė

Su metafilosofiniais klausimais taip jau būna - tekstus perskaitai per valandą, o paskiau visą likusį gyvenimą galvoji, kaip čia viskas yra.

Didelės naudos iš aną kartą minėto Philipo Kitcherio straipsnio "Philosophy Inside Out" kol kas neišpešiau, bet visgi įdomu, kur link autorius juda. Straipsnis - programinis su emociniu užtaisu. Kaip jis pripažįsta, svarbiausia yra bendra filosofijos atnaujinimo idėja, o ne jo pateiktos detalės, kurios "tikriausiai yra apytikrės, pernelyg supaprastintos ir klaidingos" (p. 258). Kitcherio filosofijos atnaujinimas - tai dėmesio perkėlimas nuo abstrakčių klausimų prie žmonėms rūpimų klausimų: pastangos pateikti integruotą pasaulio vaizdą, kuris padėtų besiformuojančiam individui ieškoti prasmingų galimybių ir kurti save socialiniame pasaulyje (p. 259); taip pat atsakymas į klausimą, kaip pažinimas geriausiai turi būti adaptuotas žmonių poreikiams (p. 256) ir t.t. Visa tai daroma amerikiečių filosofo Johno Dewey dvasia (pasak Kitcherio, John Dewey yra svarbiausias dvidešimto amžiaus filosofas). Pasitelktas toks "provokacinis filosofijos apibūdinimas" iš Dewey - filosofija kaip "bendroji švietimo teorija", kur švietimas suprantamas kaip fundamentalių intelektualinių ir emocinių dispozicijų formavimas:

"The approach I shall elaborate renews Dewey’s concerns with respect to our own times. To add to the madness of my estimate of Dewey’s significance, let me start with his provocative characterization of philosophy: "If we are willing to conceive education as the process of forming fundamental dispositions, intellectual and emotional, toward nature and fellow men, philosophy may even be defined as the general theory of education" "(Dewey 1997, 328).

(Kitcher, Philip (2011) Philosophy Inside Out. Metaphilosophy, Vol. 42, No. 3, p. 249; cit. Dewey, John (1997) Democracy and Education. New York: Free Press, p. 328)

Šitai gali skambėti patraukliai, bet štai pirmas esminis klausimas, kurį reikia iškelti Kitcheriui - ant kokio pagrindo pastatysi savo filosofinį-edukacinį projektą. Jeigu dabar esamų pagrindinių filosofijos disciplinų "abstraktūs" klausimai paskendę nesutarimuose ir/ar visai nutolę nuo aktualių žmogiškųjų reikalų, tai kur rasi teorinę atramą? O be tokios atramos, kaip pavyks išvengti dar beviltiškesnių vertybinių ginčų ir ideologinių projektų? Jau nekalbu apie postmodernistines pretenzijas ar praėjusio amžiaus totaliai kruvinus globalius socialinius pertvarkymus, kurie bandė remtis filosofinėmis ar kvazifilosofinėmis idėjomis. Taikomoji filosofija gali funkcionuoti, tik jeigu yra ką svaraus ir argumentuoto taikyti. Priešingu atveju yra pavojus pavirsti į dar vieną mistifikuotą sektantišką aktyvizmą.

Kaip kitame įraše minėjau, geras būdas analizuoti filosofus - pažiūrėti, kaip jų tekstai atitinka tuose pačiuose tekstuose skelbiamus pamokymus. Štai Kitcheris su pritarimu kalba apie filosofinį Nancy Cartwright pasaulio vaizdą – apie margą (dappled) neunifikuotą pasaulį (p. 255). Kaip be fundamentalios filosofinės analizės galėtume aiškintis už ir prieš? Kaip Kitcheris be "core" filosofijos įnašo gali tvirtinti, kad nėra nei grandiozinės gamtos teorijos, nei visaapimančio mokslinio metodo? Ir ar visa jo metafilosofinio plano motyvacija nėra tampriai susijęs su teorinėmis filosofijos disciplinomis? Kitaip tariant, minties rišlumas lyg ir vestų Kitcherį atgal prie bazinių filosofijos disciplinų. Nieko čia neketinu tvirtinti dėl jų galimybių: galbūt bazinės filosofijos disciplinos nieko tvirto negali pateikti, bet tada ir taikomoji filosofija tuo labiau nieko tvirto nepateiks (nebent tokius beverčius patarimų rinkinius kaip "kaip per 20 minučių tapti laimingam ir įsikrėsti išminties žvelgiant Būties link" ar "kaip per pusmetį iš esmės pertvarkyti žmoniją").

Kai Kitcheris lygina iš vienos pusės filosofiją, o iš kitos pusės gamtos mokslą ir matematiką, tai matosi, kad ne abstraktumas ar nutolimas nuo žmogiškųjų reikalų yra problema, o tai, kad yra keblumų dėl būdo pasiekti patikimus rezultatus, kurie nebevestų į beviltiškus ginčus.

Literatūros sąraše matau, kad Philipas Kitcheris netrukus planuoja išleisti knygą "Etinis projektas".  Jo projektas jau pažengęs, taip galime suprasti.

Dėl Philipo Kitcherio požiūrio jau buvo kilę šiokių tokių neaiškumų, kai "mokslo karams" įsisiautėjus jis parašė "A Plea for Science Studies", kur bandė užimti miglotą tarpinę poziciją (straipsnis perspausdintas rinkinyje: Koertge, Noretta (ed.) A House Built on Sand: Exposing Postmodernist Myths About Science. Oxford University Press, 2000).

O pragmatizmas toliau plinta filosofinėje Amerikoje, bent jau pavadinimas, o koks yra idėjinis turinys, tai jau kitas klausimas (žr. kitą mano tinklaraštį).

Jeigu kas nors Kitcherio straipsnį perskaitys ir norės pašnekėti, galima bus pabandyti virtualiai arba prie Vilnelės filosofinėje vietoje. Iš Kitcherio projekto daug nesitikiu, bet įdomu būtų, kokias filosofines asociacijas kelia toks straipsnis.

Galvoju, kad šį straipsnį galima būtų duoti kaip užduotį tiems, kurie jau turi daug patyrimo su įvairiomis filosofinėmis temomis (gal magistrantams arba doktorantams, bet neturiu omenyje postmodernių studentų): tegu ieško filosofinių sąsajų, prielaidų, pagrindų ir perspektyvų.

O dėl filosofijos padėties daug ką liūdno galima būtų pasakyti: pvz., kodėl nepakalbėjus apie idėjų kokybės klausimą ar dar svarbesnį galimybės įvertinti kokybę klausimą: nerišliausi tekstai ir keisčiausios idėjos randa atgarsį (sukonstruotas pasaulis, realūs galimi pasauliai, neegzistuojantys objektai, feministinis mokslas, bulvės, visokie daiktų neegzistavimai, kalbos kalėjimas, paradigmų šuoliai, arba šimtai pavyzdžių iš postmodernistinių tekstų, kuriuose mokslinis žargonas naudojamas pačiu absurdiškiausiu būdu ir t.t.), apie tai sakoma, kad štai tai dar vienas filosofinis požiūris, besimokantys entuziastai apsikabinę knygas žiūri nesuprantančiomis akimis, bet stropiai kartoja tekstus ir pan.

Papildymas. Štai čia vyko pokalbis dėl Kitcherio straipsnio "Philosophy Inside Out" ir pats autorius pasisakė. Ten matau jo komplimentus Dick'ui Rorty ir netgi pastebėjimą, jog jo paties (t.y. Kitcherio) idėjos gali būti lengvai asimiliuotos su Rorty idėjomis:

"As some discussants see, my ideas are similar to critiques launched earlier by Dan Dennett (a philosopher I greatly admire) – and it should also be noted that they are easily assimilated to those of Dick Rorty (another philosopher I greatly admire). Rorty thought that philosophy was effectively dead. I don’t – and, as I read Dennett, he doesn’t either."

Žodžiu, optimizmas beviltiškai sunyko: Rorty atsiradimas šalia filosofijos atnaujinimo plano visai nieko gero nežada.

Susiję užrašai:
naujas Philipo Kitcherio straipsnis

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , , , | 4 komentarai

apie būdą analizuoti filosofus

2011-04-11 parašė

Vienas iš gerų būdų analizuoti filosofus yra pažiūrėti, kaip jų tekstai atitinka tuose pačiuose tekstuose skelbiamą požiūrį (ar tvirtinantis, kad viskas reliatyvu ir nieko objektyviai teisingo negalima pasakyti, nebando kažko nereliatyvaus pasakyti; ar moralizavimo nekentėjas nebando moralizuoti; ar nepasitikintis metapasakojimais pats nebando kurti metapasakojimo; ar užsidarymo paradigmoje skelbėjas pats nekalba taip lyg būtų už visų paradigmų ribų; ar kovotojas su stereotipais čia pat neformuoja naujo stereotipo ir t.t.). Taip galima patikrinti jų požiūrio rišlumą (t.y.  nuoseklumą, darnumą, neprieštaringumą). O tuos filosofus (?), kurie sako, kad jiems nerūpi joks rišlumas, galima ramiai apeiti kaip šungrybius.

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: | Komentuoti

naujas Philipo Kitcherio straipsnis

2011-04-06 parašė

Matau, kad ir mokslo filosofas Philipas Kitcheris kalba apie "rekonstrukciją filosofijoje" (tai vienas iš straipsnio raktažodžių) ir filosofijos atnaujinimą: jo naujas straipsnis "Philosophy Inside Out" pasirodė specialiame žurnalo Metaphilosophy numeryje (Volume 42, Issue 3, pp. 248–260, April 2011). Ką jis sumanė? Straipsnio nemačiau, turiu tik tokią santrauką:

"Philosophy is often conceived in the Anglophone world today as a subject that focuses on questions in particular “core areas,” pre-eminently epistemology and metaphysics. This article argues that the contemporary conception is a new version of the scholastic “self-indulgence for the few” of which Dewey complained nearly a century ago. Philosophical questions evolve, and a first task for philosophers is to address issues that arise for their own times. The article suggests that a renewal of philosophy today should turn the contemporary conception inside out, attending to and developing further the valuable work being done on the supposed “periphery” and attending to the “core areas” only insofar as is necessary to address genuinely significant questions."

Įdomu, kurie čia yra "tikrai reikšmingi klausimai" filosofijoje?

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , | 2 komentarai

vėjaraupiai ir postmodernizmas

2011-04-04 parašė

Evaldo Nekrašo knygos "Pozityvus protas" recenzijoje "Pozityvų protą pavarčius: pastabos paraštėse" (pdf failas) Albinas Plėšnys taip rašo apie postmodernizmą:

"Manau, kad su postmodernizmu yra panašiai kaip su vėjaraupiais – įspūdingai atrodo, bet greitai ir be pasekmių praeina, sukurdami nuolatinį organizmo imunitetą." (p. 192)

Būtų gerai (tikėkimės, kad taip ir yra).

Kategorija filosofija | Raktažodžiai: , | Komentuoti