8 komentarai įraše knyga apie Australazijos filosofiją

1. "Pingback": Tweets that mention knyga apie Australazijos filosofiją | Virtualūs užrašai -- Topsy.com

2. svetys sako:

   01:27 2010-10-12

   Labai nebloga knyga. Ten ne vien paminimi žmonės, susiję su Australija ir Naujaja Zelandija, bet yra ir bendresnio pobūdžio straipsnių apie atskiras filosofines pozicijas/problemas, pvz. „Dorybės etika“ arba „Funkcionalizmas“, prie kurių vystymo arba sukūrimo prisidėjo australazijiečiai (jei galima vartoti tokį terminą).
   O ir šiaip simpatiški tie metafiziniai realistai ir oksfordo „kalbinės filosofijos“ bei verifikacionizmo nekentėjai :)
   C.B. Martin, pavyzdžiui, ir jo labai bendra metafizika, ar Pettit - kuris be to dar ir politinės filosofijos baruos pasidarbavęs yra.
3. Edmundas Adomonis sako:

   21:21 2010-10-12

   Tarp kitko, vien užmetus akį į knygos redakcinę kolegiją gali susidaryti solidus įspūdis apie Australijos filosofiją:
   Professor John Bishop University of Auckland
   Emeritus Professor Max Charlesworth Deakin University
   Professor Maxwell J. Creswell Victoria University of Wellington
   Emeritus Professor Max Deutscher Macquarie University
   Professor Moira Gatens University of Sydney
   Professor Frank Jackson Princeton University and Australian National University
   Professor Michael Levine University of Western Australia
   Professor Cynthia Macdonald University of Canterbury
   Professor Catriona Mackenzie Macquarie University
   Professor Chris Mortensen University of Adelaide
   Professor Philip Pettit Princeton University
   Professor Huw Price University of Sydney
   Professor Michael Smith Princeton University

   Tik kad vis nesiliauja pervažiavimas į Ameriką. Visai neseniai australai pergyveno dėl Frank Jackson ir Philip Pettit kraustymosi.

   svetys: O ir šiaip simpatiški tie metafiziniai realistai ir oksfordo „kalbinės filosofijos“ bei verifikacionizmo nekentėjai :)

   Man tai Oksfordo „kalbinės filosofijos“ nekentėjai nelabai simpatiški :) ypač kad nelabai gilinosi, kas ten iš esmės vyko kasdieninės kalbos analizės laukuose (vis prisimenu neadekvačias Russello pastabas), nors, GALIMAS DAIKTAS, Oksfordo „kalbinės filosofijos“ atstovai daug kur patys galėjo prisidėti prie nesusipratimų su savo apibendrinimais. Bent jau J. L. Austino atveju kritika dažniausiai buvo nepamatuota. Bet šio klausimo čia toliau nediskutuosiu, bet prie jo grįšiu garantuotai (99 procentai).
4. Edmundas Adomonis sako:

   00:18 2010-10-13

   Beje, kas iš ryškesnių australų taip nekentė Oksfordo "kalbinės filosofijos"?
5. svetys sako:

   02:20 2010-10-13

   Na, esama ir tokio požiūrio, kad „kalbinės filosofijos“ atstovai kritikuotini būtent dėl eksplicitiškų apibendrinimų nebuvimo, ką galima interpretuoti kaip tam tikrą paslėptą apibendrinimą. Filosofui juk priklauso kažką bendresnio teigti. Ir jei paskiriama nemažai vietos, tarkim, su iš pirmo žvilgsnio su filosofija mažai susijusių kalbinių fenomenų analizei, kartu duodant suprasti, kad tai kažkaip gali išspręsti, tarkim, seniai neišspręstas epistemologines problemas, tai kyla įtarimas, kad tokie veikėjai arba (a)bando slaptai prastumti gana rimtus apibendrinimus (tą pačią Russello terminais kalbant „akmens amžiaus metafiziką), (b) jiems trūksta rimtumo.
   Kai dėl nemeilės „kalbinei filosofijai“, australazijiečių atveju turbūt reiktų kelti atvirkščią klausimą: kas ten mėgo oksfordiečius? Turbūt nedaug tokių rastume. Taigi, kas nemėgo? Pvz., tas pats C.B.Martin ("Although he came of age in a philosophical climate dominated by Wittgenstein and Ryle, the influence of these philosophers on Martin appears to have been wholly negative. In an era obsessed with conceptual analysis, Martin insisted on ontological seriousness."). Armstrong („Rigorous metaphysics as practiced by Bertrand Russell, G. F. Stout and C. D. Broad, in England, by D. C. Williams in the U.S., and by Armstrong’s teacher, John Anderson, was decidedly out of fashion in the early 1960s as a result of the apotheosis of Wittgenstein and the insidious effect of the linguistic turn centred on Oxford. That we are now living in the ‘golden age of Metaphysics’, as Peter Simons has put it, is in no small part due to Armstrong’s lucid and sustained arguments for at the time unfashionable metaphysics, first for physicalism (Armstrong 1968), next for universals (Armstrong 1978), then for the non-Humean account of laws of nature as relations between universals (1983), and most recently for states of affairs as truthmakers.“). O štai čia labai gražiai Pettit apie J.J.C. Smart: „[O]ne can think of Smart’s overall philosophical orientation as turning on three fundamental assumptions. First, that the theories of natural science, under serious and metaphysically realist interpretation, offer our best account of the fundamental constitution of reality. Second, that our ‘commonsense’ views about the world cannot all simply be dismissed as errors or illusions, since they provide the foundations for the successful carrying out of our day-to-say projects. And, third, that it is not a straightforward matter to reconcile our ‘commonsense’ views about the world with the theories of natural science." [Cituoju iš straipsnių apie minimus žmones.]
   Šitos trys prielaidos (ar nuostatos, nežinia, kaip geriau versti) man asmeniškai yra labai simpatiškos.
   Toliau tame straipsnyje apie Smart yra paaiškinama, kaip jis nutolsta nuo Ryle'o biheviorizmo link griežto materializmo (identity theory (nežinau, ar jau yra koks nors priimtas vertimas)).
   „Conceptual analysis" gerbėjams visos šios pozicijos būtų per griežtos, tektų išeiti anapus nežinia kieno nustatyto „kasdienio vartojimo“, „kriterijų“, etc.
6. Edmundas Adomonis sako:

   00:06 2010-10-14

   Kol kas tik norėčiau pabrėžti, kad kai kurie filosofai lyg ir vengiantys apibendrinimų sėkmingai švaistėsi metafilosofiniais apibendrinimais: čia ir tezės apie filosofiją kaip kovą prieš kalbinį pakerėjimą ar apie tai, kad visos filosofinės problemos yra lingvistinių painiavų rezultatas ir t.t. ir pan. Tokio aukšto lygmens apibendrinimus dar sunkiau argumentuoti nei kuklesnius apibendrinimus, ypač turint omenyje tai, kad pradinis filosofinių problemų ratas nėra aiškus. O tai, kad konceptualinė analizė gali padėti išspręsti kai kurias epistemologines problemas - tai jau kuklesnis apibendrinimas, bet irgi apibendrinimas.

   Šiaip tai pasišovus daryti metafizinius apibendrinimus labai derėtų pasirūpinti ir pagrindimu. Nelabai matau racijos švaistytis spekuliatyviais apibendrinimais, su kurių pagrindimu nežinia ką daryti. Šios pastabos čia niekam konkrečiai netaikau - tai tokia mintis mąstymo fone.

   Iš viso nelabai galiu kalbėti tokiais plačiais mostais kaip mėgstu/nemėgstu lingvistinę filosofiją. Ji buvo labai įvairi ir reikia žiūrėti konkrečias analizes ir ką jos duoda. Ir šitą dalyką geriausiai pradėti daryti nekreipiant didelio dėmesio į metafilosofinius apibendrinimus.

   Man jau kantrybė baigiasi dėl nesusipratimų, susijusių su "kasdieninių vartojimu", "kasdieninės kalbos analize" filosofijoje ir pan. Reikės šį bei tą praskaidrinti. Nenustebkite, jei forume atsiras tema "Kasdieninė kalba ir filosofija" ar pan. Tik gali tekti pagalvoti, kaip šiek tiek (nedaug) duonos užsidirbti. Neaišku, ką pirma daryti :)
7. Edmundas Adomonis sako:

   00:15 2010-10-14

   Aš irgi iš karto atkreipiau dėmesį į minėtas 3 Pettit'o tezes apie J.J.C. Smartą. Reikės prie jų grįžti - kaip tik man tinka prie sveiko proto-mokslinio realizmo apmąstymo.

   O kada ten Russellas užsiėmė "rigorous metaphysics"? - Jis daug spėjo prikurti. Kaži loginis atomizmas yra "rigorous"?
8. Edmundas Adomonis sako:

   20:36 2010-10-16

   Žr. čia dar mano susijęs įrašas.