Į praeitame įraše minėtą Rio Ferdinando pasisakymą atkreipiau dėmesį ne tiek dėl futbolo, bet dėl to, kad šou elementai skverbiasi ir į intelektualines sritis, kurioms derėtų būti nutolusioms nuo pramogų pasaulio. Vis kas skundžiasi, kad paskaitoje ar seminare nebuvo linksma ar pan., o, sako, ano filosofo paskaitoje linksmai buvo galima prisikvatoti. Taip galima dažnai suprasti, kad jeigu negali paskaitoje pakikenti, tai paskaita kažkokia prastoka or something. O, kas bjauriausia, tai veda prie pedagoginių situacijų, kai kalbėtojai sąmoningai nusiteikia būti šoumenais, o ne dėstyti argumentuotą turinį, kuris tampa antraeiliu (o kartais ir visai sąmoningai išnaikinamas). Pedagoginis humoras yra gerai, bet tik kaip priemonė argumentuotam turiniui pateikti.
Tikslinimas. Prie komentarų pagalvojęs supratau, kad pradiniame įraše pristigo labai svarbaus aspekto: akademinis šou nebūtinai vyksta skambant auditorijos juokui. Tai gali vykti (ir tai turbūt bjauresnis atvejis) iškilmingoje tyloje, kai kalbėtojas užburia auditoriją pompastiškomis frazėmis, reikšmingo išminčiaus poza, atseit giliai prasmingomis prasmėmis ar pan.
Susiję užrašai:
pavojai intelektualams
iš Frankfurto interviu
"On Bullshit"
Taip jau nutiko, kad studijų metu pačios informatyviausios paskaitos tuo pačiu ir pačios linksmiausios buvo. Apie Norkų kalbu.
Man kartais būna linksma, kai ką padoraus išgirstu paskaitoje. O jeigu kalbėt apie juoką auditorijoje, tai visaip būna: būna informatyvu ir ima juokas, būna informatyvu ir neima juokas.
Apskritai viskas čia atsiremia į taiklaus dalykine prasme humoro ir šou (klounados) skirtumą.
Betgi supratau, kad nevisai tinkamai įraše suformulavau: daugiau galvojau ne apie akademinį šou juokų pavidalu. Bet tai pačiame įraše tikslinsiu. Ten dar tiktų ir nuoroda apie bullshit.