Kartą sėdžiu sau ramiai kavinėje. Netoliese niauriai siurbčioja alų niauri moteriškė (gerai, kad tuomet nieko nežinojau apie Valerie Solanas "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą", o tai gal būčiau staigiai sunerimęs). Gana greitai ji pasiskundžia, kad jos niekas nemyli. Ką jau čia pasakysi, nebent kad reiktų mažiau gerti, nes tokią apgirtusią sunkokai kas nors galėtų įsimylėti.