-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Edmundas Adomonis 2012-02-02 14:28 grakštus loginis uždavinys
- Edmundas Adomonis 2012-02-01 12:49 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-02-01 00:47 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- Edmundas Adomonis 2012-01-31 19:17 P. M. S. Hacker apie filosofiją
- svetys 2012-01-31 01:06 P. M. S. Hacker apie filosofiją
Kategorijos
- akademija (14)
- filosofija (102)
- fizika (6)
- gamta (29)
- kalba (23)
- kompiuterija (14)
- logika (6)
- matematika (17)
- pasilinksminimui (14)
- pažinimas (11)
- šis-bei-tas (61)
- tinklalapis (10)
- visuomenė (23)
- žmogus (25)
Archyvai
Dažnesni raktažodžiai
Algirdas Degutis analitinė filosofija astronomija bullshit ekonomika filosofijos disertacijos filosofijos knygos filosofijos renginiai filosofijos žurnalai futbolas galai žino kas grožis gyvūnai Harry Frankfurt Internetas istorija kinas knygynai kultūra lavinimasis lietuvių kalba Lietuvos filosofija Lietuvos istorija lingvistika Linux mokslas moralė netektis planetos politika politinė filosofija postmodernizmas pramogos psichika reliatyvizmas Richard Feynman snobizmas sociologija tiesa tragikomiška uždaviniai vaikai Vladimir Arnold šou žurnalistika
Dienos archyvas: 2008-01-18
selektyvus kritiškumas
Kartą dalyvavau svarstant vieno studento darbą iš filosofijos. Iš pradžių anas gana išdidžiai pareiškė, kad jam "su autoritetais prastai" čia pat pažerdamas kritikos į įvairias puses. Tačiau kai buvo pradėta gilintis į rašto darbo turinį, reikalai netikėtai apsivertė: su vienu autoritetu jaunuoliui pasirodė visiškai gerai - jokio kritinio žvilgsnio neliko, liko tik paprastas aklas perpasakojimas (šiuo atveju tai buvo rortizmų rinkinys).
Tai gana tipiškas atvejis tarp filosofuojančių jaunuolių (su padėtimi kitose srityse nesu gerai susipažinęs): iš vienos pusės, atrodo totali kritika, o iš kitos pusės, pasirodo, kad tiesiog sekama kai kuriais madingais autoriais. To sunku išvengti, kai prarandama nuovoka apie bešališkus (neretorinius) tyrimus.
Be to, tai būdinga ne tik studentams.
Virginijus Valentinavičius atsako į klausimus
Tinklalapyje "Filosofija Lietuvoje" skiltyje "Klausk filosofo" verta atkreipti dėmesį į Virginijaus Valentinavičiaus pasisakymus. Kažkada malonu buvo pasiklausyti jo paskaitų Vilniaus universitete. Valentinavičius dabar save jau apibūdina kaip "eksfilosofą" ir tai galbūt prisideda prie to, kad nevynioja žodžių į vatą. Šiek tiek gaila, kad nebuvo išplėtotos pastabos apie Frankfurto mokyklos ir psichoanalizės juokingumą.
Tiesa, susižavėjimas Platonu nelabai liko suprantamas.
Aš irgi buvau uždavęs porą klausimų, bet į juos nebuvo atsakyta (o gal ir redaktoriai atmetė). Tai smulkmena - klausimai nebuvo labai reikšmingi. Pasidomėjau tik, ar juokingų dalykų gausa filosofijoje nepaskatino, šalia kitų priežasčių, tapti eksfilosofu. Ir dar bandžiau pasidomėti, ar nebuvo Platono darbuose pastebėta tendencijų, kurios ne taip toli nuo tokių radikalių pamokslautojų-kaip-gyventi kaip Marcuse (ko gero, maniusio, kad pats priklauso išmintingam elitui). Bet iš dalies atsakymus galima numanyti kituose Valentinavičiaus atsakymuose (pvz. "postmodernistiniai grafomanai" ir kt.).
Skaitydamas nudžiugau nekartą, taip pat ir suradęs Valentinavičiaus teiginį apie tai, kad individualios žmogaus atsakomybės idėją jis laiko esminiu Vakarų civilizacijos bruožu (ir tuo aspektu pasisakant prieš marksizmą ir psichoanalizę).
genialūs sugebėjimai
Mačiūnas su Meku tikrai turi genialių sugebėjimų: savo pakvailiojimus prastumti kaip "elitinį meną" (ar kaip ten tai vadinasi) - tam reikia neeilinio talento.
"Pasigrožėti" fluxus galite ir čia (visais atvejais verta susipažinti su pasiekimais, kad paskiau nereiktų prie to grįžti): "37 Short Fluxus Films (1962-1970)". Rekomenduoju Mačiūno veikalus, taip pat ir Yoko Ono, nors ir kiti tinka.
Kažkaip net ir švelniau su užuojauta pradėjau į Johną Lennoną žiūrėti ir jo kai kurias mieguistai nuobodžias tuometines dainas. Nelengva žmogui buvo Yoko Ono pašonėje.
Kartą viena moteris man pasakojo, kaip nuėjo pažiūrėti Meko filmų norėdama pasisemti kultūros :) Grįžau, sako, nieko nesupratusi ir su skaudančia galva. Bet pasimokė - daugiau neis.
Beje, angliškoje Wikipedijoje Vytautas Landsbergis yra apibūdintas kaip "vienas iš svarbiausių Fluxus menininkų". Ši mintis Landsbergį turėtų sudominti :)
Kategorija šis-bei-tas
Raktažodžiai: fluxus, John Lennon, menas, snobizmas, tragikomiška
7 komentarai
“nekomercinis kinas”?
Vis tenka nugirsti "nekomercinį kiną". Nelabai man aišku, kas čia galėtų pakliūti (išskyrus, aišku, visiškai paklaikusios filmuotos medžiagos atvejus). Pavyzdžiui, gera kriminalinė komedija "Crime Spree" (kartais verčiama "Apiplėšimas prancūziškai") ar tragedija "Falling Down", matyt, būtų "komercinė" (kas džiugina). Taip pat ir melodramatiškai verksmingas Formano "Skrydis virš gegutės lizdo" neturėtų išvengti komerciškumo.
Kol kas tik lyg ir būtų aiškiau, kad "nekomercinį kiną" linkę žiūrėti nedaug žmonių, kurie taip pat linkę gerai apie save galvoti (nepamenu, "giliai kapsto", berods). Aišku, pasitaiko išimčių: kažkada kilus ažiotažui į Tarkovskio filmus nemažos minios suplaukdavo. Linksma būdavo į filmą pažiūrėjusių žmonių veidus (taip pat ir į savo). Kai kurie iš jų pasimokė.
vaidyba
Per televiziją girdėjau maždaug taip "Ši aktorė skaudino žmones, bet tai visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad ji buvo aktorė su didžiuliu talentu". Kur jau ne, vaidyba (apsimetimas kitu) svarbiau už žmonių skaudinimą?!
Iš viso vaidybos specialistai yra gerokai sureikšminami. Antai pasisodina televizijoje kokį aktorių ir pradeda klausinėti fundamentalių dalykų lyg anas būtų visų dalykų specialistas. Tiesa, imponuoja, kai aktorius sugeba, pavyzdžiui, kvailį suvaidinti (aišku, imponuoja tik tada, kaip protingas aktorius tai daro): reikia gi vaidinant perprasti psichologinius niuansus.