Greg Frost-Arnold savo tinklalapyje “Obscure and Confused Ideas” rašo, kad paskutiniame “New Yorker” numeryje minimas tikras atvejis, atitinkantis žymųjį Franko Jacksono mintinį eksperimentą, nukreiptą prieš fizikalizmą: vietoje išgalvotos neurofiziologės Marytės (Mary) turime neurobiologę Sue Barry; be to, šiuo atveju susiduriame ne spalvomis, o su stereoskopiniu regėjimu. Straipsnis nėra laisvai prieinamas Internete.
1982 m. Franko Jacksono pažinimo argumentas (praplėstas 1986 m.), kaip žinia, štai ką sakė: genialioji mokslininkė Marytė gyveno ir mokėsi juodai-baltoje aplinkoje, kur sužinojo visus fizikinius pasaulio aspektus, tame tarpe žino viską apie spalvų regėjimo fizikinius-neurofiziologinius aspektus. Staiga vieną dieną ji gauna galimybę pamatyti spalvas. Atrodytų, kad ji sužino kažką naujo, nepaisant to, kad jau prieš tai Marytė turėjo visą fizikinę informaciją apie spalvas. Ergo fizikalizmas yra klaidingas, pasak argumento (Jackson F. (1982) “Epiphenomenal Qualia”, Philosophical Quarterly 32: 127-136; Jackson F. (1986) “What Mary Didn’t Know”, Journal of Philosophy 83: 291-295). Tai vienas iš labiausiai diskutuotų argumentų šiuolaikinėje psichikos filosofijoje (philosophy of mind). Daugiau apie tai galima sužinoti Stanfordo filosofijos enciklopedijoje - straipsnis “Qualia: The Knowledge Argument”.
Reikia paminėti ir tai, kad Frankas Jacksonas vėliau stebėtinai pakeitė savo nuomonę dėl savo paties pažinimo argumento ir dėl fizikalizmo apskritai. Dabar jis nemano, kad fizikalizmo klaidingumas tuo argumentu buvo parodytas.
2004 m. išleista knyga (straipsnių rinkinys) apie pažinimo argumentą - “There’s Something About Mary: Essays on Phenomenal Consciousness and Frank Jackson’s Knowledge Argument” (eds. Peter Ludlow, Yujin Nagasawa and Daniel Stoljar). Leidėjo tinklalapyje galima laisvai prieiti prie knygos įvadinių straipsnių, o Notre Dame recenzijų tinklalapyje - prie šios knygos recenzijos.
Papildymas: dar čia apie minėtą straipsnį apie Sue Barry.
Pati šita idėja labai sena. Štai Locke’as “Esė apie žmogaus intelektą” (Vilnius, Pradai, p. 86) rašo:
… ir vis dėlto, aš manau, visi lengvai sutiks, kad jeigu vaikas būtų laikomas tokioje vietoje, kur jis, kol suaugs, niekada nematytų jokių kitų spalvų, išskyrus juodą ir baltą, jis neturėtų purpurinės ar žalios spalvos idėjų, lygiai kaip tas, kuris nuo vaikystės niekada neragavo austrių ir ananaso, neturi jų savito skonio idėjų.
Jacksono argumento naujumas buvo tas, kad jis į mintinį eksperimentą įvedė idealizuotą sąlygą - galutinio neuromokslo žinias - ir tada pasakė: (I) net visos įmanomos iš trečio asmens perspektyvos perteikiamos žinios apie spalvas neatstos iš pirmo asmens perspektyvos prieinamo spalvų patyrimo. Tai, kad įvedama ši salyga, daro nerelevantiškus bet kokius empirinius pavyzdžius šiam mintiniam eksperimetui - visada galima pasakyti: percepcijos neuromokslas dar savo kūdikystėje, jis dar nėra galutinis, tad šios Sue Barry (beje, Norvegijoje yra kažkoks kurčias klausos tyrinėtojas) situacija nė iš tolo neprimena Marytės situacijos; tai tik įdomus kuriozas.
Jacksono atsitraukimas nuo antifizikalizmo kaip tik ir buvo tai, kad jis suabejojo (I) teisingumu. Pradinį jo įsitikinimą motyvavo, berods, į Kripkės panaši teiginių apie patyrimo kokybes interpretacija.
Beje, fotelinės metafizikos (Jacksonas yra parašęs straipsnį “Armchair Metaphysics”) mintiniai eksperimentai negali būti spręndžiami empiriškai. Net susidūrus su, regis, relevantiška empirine situacija, netyla konceptualiniai ginčai dėl situacijos interpretavimo. Štai pradėjus daryti pirmąsias įgimtos kataraktos operacijas nepavyko išsiaiškinti Molyneaux klausimo.