Iš (tragi?)komiškų epizodų akademiniame gyvenime: kalbėtojas kalba, klausytojai klauso, ir a) kalbėtojas kabina makaronus arba juokauja, b) klausytojai iš esmės nieko nesupranta, bet c) klausytojai šventai įsitikinę, kad kalbėtojas lieja išmintį giliai kapstydamas ir todėl jo reikia įtemptai klausytis ir bendrai jį sekti.

Pagalvojau, ar tik nebus šitas reiškinys susijęs su dalykais, kuriuos minėjau įraše “knyga apie sektas”?