” ‘When I use a word,’ Humpty Dumpty said, in rather a scornful tone, ‘it means just what I choose it to mean — neither more nor less.’” (iš Lewis Carroll, “Through the Looking Glass” (Penguin Books, 1994[1872]), p. 100).
Iš Lewis Carroll yra daug ko pasisemti ir intelektualiai pasilinksminti.
Grakščiai pasakyta, bet tik jei ir kas girdėdamas sutiks. Antraip „means“ nelabai išeina…
Humpty Dumpty kieta asmenybė. Ir Alisa turėjo ten keblumų su juo kalbėdama.
Tarkime, koks byčas sako “šaldytuve yra pomidorų, paimk”, nuleki patenkintas, atsidarai ir randi kokių nuvytusių bulvių, o anas byčas sako “na, aš pasirinkau, kad žodis ‘pomidoras’ reikštų ‘nusususi bulvė’ “. Dar kaži ką pasirinko, kad reikštų žodis ‘paimk’. Na visa tai tinka kvailiojimui, o ne informaciniam bendravimui :)
Nors iš kitos pusės, ypač keblesnių terminų atvejais, galbūt galėtų kas pasakyti: “atnešk tą-ir-tą, kur “tas-ir-tas” reiškia ne tai, ką dauguma turi omeny, o kokį…” Ir atneštų, jeigu būtų paaiškinta.
Kada kokiame forume reiks šnektelti dėl to “žodis reiškia”. Kartais susidaro įspūdis, kad kai kam pradeda atrodyti, jog paskui reiškiantį žodį velkasi prikabinta žodžio reikšmė (prasmė) kaip kažkokia keista substancija.
O nesigauna taip, kad jei ne prie žodžio prasmės substanciją kabini, tai tenka postuluot kokius nors fundamentalius prasmės vienetus (nors ir sakykim jokia prasme ne kažkokias atskiras substancijas) mind’e? Juk kai kalbam kartais sakome: “tu mane ne taip supratai, tai ką aš turėjau omenyje sakydamas mėsa buvo ne šiaip sau mėsa apskritai, o vakarykščiai kepsniai”, kas lyg ir reikštu, kad kasdienėj kalboj mes naudojamės kažkokiais “mintiniais vakarykščio kepsnio vaizdiniais”, nes tik į jį pasiremdami galime suprasti ar tame kontekste buvo teisingai pavartotas žodis “mėsa”.
Ta prasme ar pašalinus iš kalbos tas prasmines substancijas neprireikia jas kažkaip patalpint į kokį nors ekstralingvistinį lygmenį, tarkim Fodoro konceptų? Tas “prasmė yra vartojimas” kažkaip turi būti teisingas, bet be daramo modelio kaip tai atsitinka, visas dalykas labai smirdž.
Trumpai: kol kas nematau reikalo postuluoti “fundamentalius prasmės vienetus” prote net ir turėdamas omenyje kasdienines išraiškas apie turėjimą omenyje.
Galvoje, matyt, daug kas vyksta kalbant. Bet ir neturint nuovokos, kas ten prote ar galvoje vyksta ar nevyksta, galime kalbėti apie žodžių prasmes, turėjimą omenyje ir pan. kaip apie lingvistinių taisyklių laikymąsi (ar sekimą jomis).
O ir kaip galėtų atrodyti “prasminis vienetas” sąmonėje ar kur kitur, man dar sunku suprasti.
Aš taip pat nežinau kaip tie daugiau ar mažiau fundamentalūs pramės vienetai prote, kalboje ar dar kur atrodytų.
O dėl vartojimo, tai man kebli vieta yra kaip skirtingi pokalbiai gali išlaikyti bendrumą ir nesuskyla į kokius “nebendramačius diskursus”, o jie nesuskyla. Pvz. kai klausiama “Gerb. Česlovai Juršėnai, ką jūs turėjote omenyje 1997 metais televizijai sakydami, kad Petriką dera paleisti iš daboklės tam, kad jis atiduotų žmonėms indėlius.” Reiškia tokio Juršėno pasakymo prasmė yra kažkaip atkuriama remiantis turimomis ilgaamžėmis taisyklėmis ir kažkokia atminty išsaugoma informacija apie praeities faktus, bet ar tokių ilgaamžių komponentų pripažinimas nesupainioja reikalų kalbant apie “prasmė tai vartojimas” tezę. Čia atminties vaidmuo labai įdomus. Kaip išlaikoma prasmė, jei Juršėnas daro kelių metų pertrauką ir nekalba apie ką nors, o po to vėl apie tai kalba? Ar kalbėjimo momentu? Ar tai reiškia, kad ji “iškyla” kiekvienu atskiru momenu iš tokio derinio: ilgaamžės kalbos vartojimo taisyklės, dabartiniai arba atsiminti faktai (plius gal kokie valios aktai ar dar kas)?
Atmintis neabejotinai vaidina didelį vaidmenį sekant taisyklėmis, ypač tokiomis sudėtingomis kaip lingvistinės taisyklės.