“Filosofijos žodyne” (red. Thomas Mautner) prie termino “Edipo kompleksas” randamas toks žavus pastebėjimas: ryšys tarp Edipo komplekso ir pasakojimo apie Edipą yra menkas, o “kritikų nuomone, ryšys tarp šios teorijos ir tikrovės dar menkesnis” (p. 440).
Šiaip tai pakalbėti apie Edipo kompleksą postmoderniški fantazuotojai vis mėgsta.
Su Emilija, berods, sutarėme, kad žodžiai “užknisa’” ir “nesąmonė” yra negražūs. Bet sutarėme ir dėl to, kad retsykiais jų gali prisireikti, pavyzdžiui, susidūrus su įkyriais jaunuoliais darželyje.
O kai Emilija užaugs, tai dar susidurs su intelektualiniais šarlatanais ir sodresnių žodžių tikrai prireiks.
Šį įrašą rašome kartu su Emilija ir ji paklausė, o ką reiškia “šarlatanas”. Trumpai tik paaiškinau, kad tai žmogus, kuris apsimeta, kad gali ką nors padaryti, bet iš tikrųjų negali. O intelektualinis šarlatanas apsimeta, kad turi ką protingo pasakyti, bet iš tikrųjų tik tuščiai, o dažnai ir pompastiškai, šneka ar rašo. Emilijai dar nėra nė penkerių, tai tiksliau šiuos dalykus išsiaiškins vėliau.
Neseniai aptikau naujų knygų knygyną “The Book Depository”, kuriame siuntimas nieko nekainuoja. Palyginau keletą knygų ir jų atveju pilna kaina buvo mažesnė nei, pavyzdžiui, Amazon.com, kuriame anksčiau naujas knygas pirkdavau (knygos kaina gali būti panaši, bet nereikia mokėti už siuntimą). Taip galima sutaupyti šiek tiek, o kartais ir daugiau nei šiek tiek: pavyzdžiui, šiuo metu “The Oxford Companion to Philosophy New Edition” Amazon.com kainuoja 43.87 dolerių, o “The Book Depository” – 41,90 dolerių; taigi “The Book Depository” iš viso tiek ir kainuoja 41,90 dolerių, o iš “Amazon” pridėjus siuntimą – 51,85 dolerių (tarp naudotų knygų, aišku, tai galima įsigyti ir pigiau); “Real and Complex Analysis” (Christopher Apelian, Steve Surace) Amazon.com šiuo metu be siuntimo kainuoja 71.96 dolerių, o “The Book Depository” – 56.77 dolerių.
Tai skirta tiems, kuriems aktualu sutaupyti vieną kitą dolerį. Kuriems neaktualu, aišku, nereikia tuo rūpintis ir reikia pirkti pirmoje pasitaikusioje vietoje. :)
Tiesa, situacija dėl kainų vis keičiasi, tai reikia žiūrėti. Ir kaip visada, perkant knygą kuo daugiau knygynų apžiūri, tuo geriau.
Internetiniuose krūmynuose netyčia užtikau seną nuorodą į savo tinklaraštį. Parašyta: “išskyrus įrašus apie futbolą, galėtų rašyti daugiau ir dažniau”. Gal ir parašysiu daugiau ir dažniau ir netgi išskyrus įrašus apie futbolą, ypač jeigu rasiu filosofinę nišą.
Visgi futbolas nėra jau tokia prasta pramoga, visai neprastesnė už snobų-elito kiną, tiek dvasingą, tiek blevyzgomis paįvairintą teatrą ar pan. Tiesa, futbolininkų atlyginimai jau viršijo protingumo ribas, bet ką padarysi, kai tiek žmonių kraustosi iš proto dėl jų – čia tai prasti reikalai. Bet vis tiek tai ne taip tragikomiška, kaip milžiniški pinigai mokami už Pablo Picasso produktus ar už elito žvaigždžių dėvėtas pirštines ar kelnes.
Tarp kitko, ten paminėta kad autorius neketina skaityti Artūro Tereškino blogo. Teisingai daro – ko gi gali tikėtis iš asmens, kuris queer studijomis užsiima.
Nelabai nustebčiau, supratęs, kad filosofija geriausiai užsiimti visai nepriklausant jokiai institucijai, nebent priklausant kiemsargių institucijai. Bet tada finansinės problemos gali išaugti iki beviltiško lygio. Antai vargšai kiemsargiai jau apie streiką kalba.
Tarp kitko, PHILOS-L laiške buvo užduotas klausimas apie užsiėmimo filosofija galimybes nepriklausant įprastoms akademinėms institucijoms. Klausėjas vėliau rašo, kad ši tema sukėlė didžiulį susidomėjimą, ir jis pažadėjo paskelbti gausybės gautų laiškų santrauką apie filosofą kaip nepriklausomą mokslininką (independent scholar). Lauksime. Aišku, tokiais atvejais vienas svarbiausių yra piniginis klausimas, bet PHILOS-L patarimų šiuo klausimu vargiai rasime :)
Susiję užrašai:
dingo gimtasis institutas
Taigi Vyriausybės sprendimu nebeliko mano gimtojo Kultūros, filosofijos ir meno instituto senuoju pavidalu. Dabar bus Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Pasikeitė ne tik pavadinimas, bet, kas svarbiausia, ir pobūdis: jis tapo orientuotas į lituanistiką. Mat, kaip parašyta Vyriausybės pranešime, “valstybė teikia strateginį prioritetą lituanistikos tyrimams ir studijoms, kurie sprendžia esminius tautos išsaugojimo, stiprinimo ir jos raidos uždavinius.” Taigi filosofijos senuoju pavidalu institute gali nelikti – nežinia, kaip čia bus. Norisi tikėtis, kad nenukentės toks svarbus dalykas kaip institute esanti filosofijos doktorantūra (veikianti kartu su VDU).
Strategijos kūrėjų intencijos iš dalies suprantamos, bet iš kitos pusės, susidaro tokia paradoksali padėtis: jeigu lietuvis A daro filosofiją, tai jis nepriklauso “strateginiam prioritetui”, bet jeigu B tiria, ką daro lietuvis A, tai tada jis priklauso “strateginiam prioritetui”.
Lyriškai nusiteikus, galima prisiminti, kad filosofija šioje vietoje prasidėjo, kai 1977 m. buvo įkurtas Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, kuris, berods, 1990 m. tapo Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutu, o 2002 m. reorganizuotas į Kultūros, filosofijos ir meno institutą. Kiek galima spręsti iš darbų ir senbuvių pasakojimų, nepaisant marksistinės ideologijos kliūčių tarybiniais metais buvo susikūrusi solidi filosofų bendruomenė (A. Degutis, E. Nekrašas, A. Dobryninas, B. Kuzmickas, S. Tunaitis, A. Katalynas, V. Gumauskaitė ir kt.).
Gal verta priminti, kad jau 6 metus veikia internetinė svetainė “Filosofija Lietuvoje”, skirta Lietuvos filosofijos reikalams. Neseniai ji pakeitė išvaizdą ir pagražėjo. Prisiregistravus dabar jau galima ir komentuoti (bet sakoma, kad anonimai komentuoti negalės). Einu neanonimiškai užsiregistruoti.
O jeigu kartais “Filosofija Lietuvoje” pateikta medžiaga nekelia žavesio, tai ne šis tinklalapis kaltas, o Lietuvos filosofijos specifiniai bruožai.
Kai prisireikia seniau leistos knygos (ypač out of print), verta pažiūrėti knygyne “Alibris”, kur parduodamos naudotos knygos. Net ir neseniai leistų knygų atveju verta patikrinti, nes gali pasitaikyti pigesnių ir normalios kokybės nenaujų egzempliorių. Kiek susidūriau, į Lietuvą knygos atkeliaudavo be problemų. Tiesa, siuntimo išlaidos nemažos: už kiekvieną knygą reikia mokėti 12,99 dolerių.
Pavyzdžiui, ten buvo galima įsigyti retą straipsnių rinkinį “Symposium on J.L. Austin” (1969 m.) už 16,17 dolerių, Richardo Millerio “Fact and Method” (1987 m.) – už 18,95 dolerių, o klasikinę G. Birkhoffo ir S. MacLane’o knygą “A Survey of Modern Algebra” (4-tas leidimas, 1977 m.) – tik už 1,99 dolerio (kainos be siuntimo išlaidų).
Papildymas: Komentaruose svetys gerai priminė kitą knygyną – abebooks.com, kurį irgi reikia turėti omenyje. Iš jo nesu pirkęs, bet kainas lyginau, nors apibendrinimą sunku būtų padaryti: matyt, įvairių atvejų pasitaiko, kur pigiau. Tie patys tiekėjai ir tos pačios knygos tikrai dažnai pasitaiko ir “Abebooks”, ir “Alibris”. Bet “Alibris” siuntimo kaina yra visada vienoda, o “Abebooks” skiriasi, gali būti ir didesnė, ir mažesnė nei “Alibris”. Bet tikrai pasitaiko, kad pilna kaina “Abebooks” vienu kitu doleriu pigiau, o gal pasitaiko ir atvejų, kai žymiai pigiau.
Visais atvejais taktika perkant knygą aiški: patikrinti kainą keliuose knygynuose.
Emilija išsprendė pirmą tikrą matematikos uždavinį: koks skaičius yra mažesnis už 5, bet didesnis už 3? Uždavinys paprastas, bet lavinimosi pradžioje taip jau būna.
Sausio 13-tąją grįžusi iš darželio Emilija pranešė, kad ta diena – tai “liūdna diena”. Mat darželyje buvo šiek tiek paaiškinta dėl 1991 m. sausio 13-tosios įvykių. Bandau paaiškinti, kad tai ne tik gedulo diena – tai ne tokia diena, kaip pavyzdžiui, gedulo diena, skirta masinių trėmimų pradžiai atminti. Ne taip lengva: mat tenka kalbėti apie laisvę bei pasipriešinimą be ginklų.
Prisiminiau, kaip pačiam teko sudalyvauti tuose įvykiuose (buvau tuomet VU filosofijos antro kurso studentas). Prisiminimų nemažai prirašyta, nėra reikalo daug lietis. Tik viena maža pastaba – vis neužmirštu tokio, netgi sakyčiau, tragikomišką atspalvį turinčio įvykio. Taip atsitiko, kad tą naktį begeriant arbatą prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje tankai atvažiavo. Po to visiškas chaosas: šaudymai ir t.t., bei iš to sekantis chaosas ausyse. Rusų kareiviai, aišku, nesunkiai suėjo į vidų (nematėm, bet ten gana stiklinis pirmas aukštas, kiek pamenu). Tada įdomiausia dalis: kažkas šūktelėjo “einam, išmesim juos” ir keliolika naiviai nuėjom į pastatą. Staiga nulipo įspūdingai atrodantys desantininkai, kurie numetę keletą garsinių granatų (ar kažką panašaus) nesunkiai mus išgrūdo pro duris. Tuo “karinis” žygis ir baigėsi. (Po šito net knygą apie Tarzaną perskaičiau nusiraminimui.)
Esu nelinkęs į socialinį-politinį aktyvumą, bet kartais būna ypatingos aplinkybės. Tokios buvo maždaug 1988-1991 m. Nors iš pradžių buvo visiškai neaišku, ką daryti, bet kažkas po truputį bandyta daryti: tai Solženycino lietuvišką “Gulago salyną” atvežiau studentams apsišviesti, tai tarybinius karinius bilietus viešai sumovėm ant strypų prie Arkikatedros, tai dar ką. Šia proga pagalvojau, kokios turėtų būti ypatingos aplinkybės, kad jos įtrauktų į panašią aktyvią socialinę-politinę veiklą. Sunku įsivaizduoti. Nors įdomu, ką reikėtų daryti, jei koks nors galingas internacionalo mėgėjas pradėtų aktyviai kurti centralizuotą Europos Sąjungos valstybę.
Seimo tinklalapyje galima pasidairyti po to meto įvykių video medžiagą.
Emilija paklausė, apie ką skaitau, o tuo metu skaičiau apie kompleksinius skaičius. Galvoju, kaip būtų galima mažiems vaikams paaiškinti kompleksinių skaičių idėją. Reiktų kokio elementaresnio taikymo pavyzdžio tokio kaip su kitais skaičiais: neigiamus skaičius galima aiškinti pasitelkus skolos ar nuostolio pavyzdį, racionalius skaičius – torto dalinimo pavyzdį, iracionalius skaičius – galbūt stataus trikampio (su vienetinio ilgio statiniais) įžambinės ilgio pavyzdį ir pan. Kaži ar galima ką nors sugalvoti su kompleksiniais skaičiais?
Į praeitame įraše minėtą Rio Ferdinando pasisakymą atkreipiau dėmesį ne tiek dėl futbolo, bet dėl to, kad šou elementai skverbiasi ir į intelektualines sritis, kurioms derėtų būti nutolusioms nuo pramogų pasaulio. Vis kas skundžiasi, kad paskaitoje ar seminare nebuvo linksma ar pan., o, sako, ano filosofo paskaitoje linksmai buvo galima prisikvatoti. Taip galima dažnai suprasti, kad jeigu negali paskaitoje pakikenti, tai paskaita kažkokia prastoka or something. O, kas bjauriausia, tai veda prie pedagoginių situacijų, kai kalbėtojai sąmoningai nusiteikia būti šoumenais, o ne dėstyti argumentuotą turinį, kuris tampa antraeiliu (o kartais ir visai sąmoningai išnaikinamas). Pedagoginis humoras yra gerai, bet tik kaip priemonė argumentuotam turiniui pateikti.
Tikslinimas. Prie komentarų pagalvojęs supratau, kad pradiniame įraše pristigo labai svarbaus aspekto: akademinis šou nebūtinai vyksta skambant auditorijos juokui. Tai gali vykti (ir tai turbūt bjauresnis atvejis) iškilmingoje tyloje, kai kalbėtojas užburia auditoriją pompastiškomis frazėmis, reikšmingo išminčiaus poza, atseit giliai prasmingomis prasmėmis ar pan.
Susiję užrašai:
pavojai intelektualams
iš Frankfurto interviu
“On Bullshit”
Kažkada žadėjau susirasti Anglijos rinktinės gynėjo Rio Ferdinando pasisakymą apie WAGs “cirką”. Gal pravers galvojant apie šou skverbimąsi ir platesniu aspektu. Taigi viename interviu jis minėjo, kad visą Anglijos rinktinės dalyvavimą 2006 m. pasaulio futbolo čempionate gadino “žvaigždžių kultūra” (“celebrity culture”): visas WAG (žmonos ir draugės) reikalas buvo tapęs panašus į cirką :) ; žmonėms labiau pradėjo rūpėti kas ten su kuo vaikšto ir kaip rengiasi, o futbolas tapo kažkokiu antraeiliu dalyku ir bendrai visa tai Rio Ferdinandui atrodė panašu į teatro vyksmą. Kaip atrodo, naujas Anglijos rinktinės treneris Fabio Capello, turėtų įvesti tvarką ir sureguliuoti pirmaeilius bei antraeilius dalykus.
Mat kaip Rio Ferdinandui prisireikia žodžių “cirkas” ir “teatras” norint adekvačiai aprašyti situaciją.
Na, futbolas – tai pramogų pasaulio dalis, tai nėra taip keista, kad ten visokio cirko bei teatro su žvaigždėmis pasitaiko, nors ir kaip tai būtų nemalonu, pvz., per kai kurias džiaugsmo išraiškas įmušus įvartį iš viso norisi išjungti televizorių Tarp kitko, kažkodėl regbyje yra daug mažiau maivymosi ir apsimetinėjimo.
O šou skverbiasi ir į akademinius renginius.
Dėl įvairių priežasčių praeitais metais mažokai rašiau tinklaraštyje, kaip ir kitur :). Nieko tokio – svarbiausia mąstyti (čia kalbu apie mąstymą ne kokia nors mistine-kontinentine šio žodžio prasme), o ne rašyti. Iš viso, kai pasižiūri, kad žmonės nebegali sustoti rašydami (nors derėtų), tai ir ne taip liūdna nerašant.
Galvoju, kad reikėjo šio tinklaraščio pavadinimą padaryti “Virtualus juodraštis”: taip tiksliau būtų atspindėta jo specifika. Gal reiks pakeisti, bet čia smulkmena.
Jeigu mano tinklaraščiai sėkmingiau gyvuos, tai reikės eksperimentuoti su “tags”, nes taip man pačiam temas lengviau bus atsirinkti. Neaišku tik, kaip išversti patį anglišką žodį “tags”. Dažnai rašoma “žymos”, kartais net “žymelės” ar “raktažodžiai”. Galima būtų svarstyti ir terminą “reikšminiai žodžiai”. Aš kol kas planuoju rašyti “teminiai žodžiai”, kol nieko geriau nesugalvosiu. Aišku, teminius žodžius prie senų įrašų pridėčiau tik palaipsniui.
Šiandien Emilija (jai 4 m. 4 mėn.) pirmą kartą pradėjo skaityti. Gerai – greitai galės knygose įdomių dalykų sužinoti. Smalsu ir įdomu jai – visgi tokia naujovė. Tiesa, dar reikės paaiškinti, kad ne visose knygose ką nors gero galima rasti. Tarp kitko, vaikai dar ir nemokėdami skaityti pradeda tyrinėjimus gamtos ir žmonių pasaulyje.
Susidomėjimą skaitymu paskatino ir išsilavinęs vilkas iš rekomenduotinos knygos “Išsilavinęs vilkas” (autoriai Becky Bloom ir Pascal Biet, 2004 m. vertimas; gerai angliškai skamba “A Cultivated Wolf”). Knygos aprašymas toks: “Kai alkanas vilkas atklysta į ūkį, jis nustemba, kad gyvuliai čia tokie išsilavinę ir gerų manierų. Vienintelis būdas pilkiui patekti į ūkį – išmokti skaityti. Ir jis nutaria įrodyti, kad kiekvienas gali pasikeisti ir kad pasaulyje yra daug įdomesnių užsiėmimų nei ėsti seneles.”
Tikrai kad yra įdomesnių užsiėmimų nei ėsti seneles, o taip pat yra ir įdomesnių skaitymų nei apie senelių ėdimą, apie pagiežingas laumes, raganas bei pamotes, apie žilvinėlius su pieno ar kraujo putomis ir t.t.
Išsilavinęs vilkas lankėsi viešojoje bibliotekoje ir knygyne. Reikia tikėtis, kad ten nepataikė ant “Šiaurės Atėnų”, Sigito Parulskio ar sentimentaliai niaurių pasakų, nes gali praeiti noras skaityti.
Beje, galvoju, “išsilavinęs vilkas” geriau atrodo nei, tarkime, “kultūringas vilkas” vien dėl visokių pižoniškų makalynių su žodžiu “kultūra” (prie šių dar reikės grįžti).
Ne tik ypatingai įdomu, kaip rašiau, stebėti kovą dėl išlikimo Anglijos futbolo “Premier” lygoje, bet dėl tų pačių priežasčių įdomi ir kova dėl patekimo į “Premier” lygą: mažiau ne tik pižonų aikštėje, bet ir visokių WAGs (taip vadinamos futbolininkų “elito” žmonos ir draugės) aplinkui. (Dar reiks surasti ir pacituoti Rio Ferdinando piktokas pastabas apie tą WAGs “cirką” su show elementais.)
Taigi sveikinimai “Burnley”, laimėjusiam antros pagal stiprumą lygos “Championship” atkrintamąsias varžybas ir patekusio į “Premier” lygą. Nedidelis miestelis iš Lankašyro (Lancashire), buvęs stambus medvilnės pramonės centras, po 33 metų pertraukos vėl grįžo į stipriausios futbolo lygos žemėlapį. Beje, kai kur rašoma, kad Burnley XIX amžiuje buvo tapęs stambiausiu medvilninio audinio gamintoju pasaulyje.
“Burnley” prisijungė prie jau anksčiau į “Premier” lygą patekusių “Wolverhampton” ir “Birmingham City”.
Žodis “įdomu” čia, aišku, vartojama pramogine prasme.
Susiję užrašai:
paskutinė Anglijos ir Škotijos “Premier” lygų diena
Kaip dažnai būna, karšta paskutinė diena Anglijos futbolo “Premier” lygoje: nors “Manchester United” jau užsitikrino čempiono titulą, bet sprendžiama kokios dar dvi komandos paliks “Premier” lygą (jau anksčiau buvo aišku, kad “West Brom” iškrito i žemesniąją lygą). O kovą dėl išlikimo lygoje nemažiau įdomu stebėti: rungtynės būna atkaklios, mat iškritimas iš Anglijos “Premier” lygos – tai didžiulis smūgis komandai, nešantis milžiniškų finansinių nuostolių; be to, ir šiaip mažiau pižonų aikštėje. Dėl 2 vietų kovoja 4 komandos: “Sunderland”, “Hull”, “Newcastle”, “Middlesbrough”.
18:26 “Manchester United” muša įvartį, o aš ir galvoju, kodėl tokie linksmi “Newcastle” gerbėjai
18:40 riesti popieriai “Newcastle” – praleidžia įvartį, Sheareris turi pagrindo nervintis
19:00 taigi “Newcastle” turi antrą kėlinį įrodyti, kur verti žaisti
19:20 “Sunderland” žaidžia kol kas lygiosiomis, o “Middlesbrough” jau beveik pasmerktas
19:36 liko 15 min “Newcastle”, kol kas nieko gero nesimato, dar turėtų džiaugtis, kad tik vienu įvarčiu atsilieka; matysim paskutines pastangas, ar ne?
19:57 nieko gero iš “Newcastle” nepamatėm; “Hull” pasisekė
Taigi “Sunderland” ir “Hull” lieka “Premier” lygoje, o “Newcastle”, “Middlesbrough” krenta į i žemesniąją lygą. Keista bus matyti “Premier” lygą be “Newcastle” (išbuvusi 16 metų lygoje) ir “Middlesbrough” (išbuvusi 11 metų lygoje). Ir Emilija lyg buvo pradedanti sirgti už “zebriukus” (dėl “Newcastle” marškinėlių), nors jai gerai sekasi keisti remiamas komandas :) “Newcastle” savininkas, kai neseniai norėjo parduoti komandą, berods, jau buvo žymiai sumažinęs pradinę kainą – kaži kiek dabar kainuos? Gal kas norit pirkti komandą?
O prieš kelias valandas Škotijos futbolo “Premier” lygos čempiono vardą užsitikrino “Rangers” po pergalės prieš “Dundee United”; o pastaroji neteko netgi vietos “Europos” lygoje, užleidusi į priekį “Aberdeen”. “Hearts” liko trečia su teise žaisti “Europos” lygoje. “Hearts” savininkas Vladimiras Romanovas čempionato pabaigai apsilankė Škotijoje, fotografavosi :) Norėtųsi tikėtis, kad sutiko ir šiek tiek pinigų išskirti komandos reikalams. Reikia gi, Vladimirai, bent šiek tiek sustiprinti “Hearts”, nes Europoje gali prastai baigtis: juk po sezono komandą palieka daug patyrusių žaidėjų (žinau žinau, komanda su skolomis ir finansinis klimatas pasaulyje nekoks, visgi…)
Beje, paskutinėse rungtynėse “Hearts” pagrindinėje sudėtyje debiutavo 18-metis Arvydas Novikovas iš Lietuvos. Sakoma, kad labai perspektyvus žaidėjas. Aikštėje vaizdo jis negadino, nors nebuvo daug laiko ir galimybių suprasti, ko jis vertas (abiejų komandų žaidimas buvo vangus). Antai ketvirtojoje nuotraukoje Arvydas Novikovas kartu su Vladimiru Romanovu: well gal kiek ir paternalistinis vaizdelis, bet nieko tokio, svarbu žaidimo reikalus patikėti menedžeriui.
Antys Vilnelėje smagiai pasismagina žaisdamos: plaukia greitoje srovėje vikriai vairuodamos per slenksčius. Po to atskrenda atgal ir vėl leidžiasi žemyn upe. Tai galima pamatyti paėjėjus aukštyn upe Užupyje.
Pramogų be alaus ir žmonėms būtų gerai daugiau prisigalvoti.
Papildymas. Pasirodo, pramoginis gyvenimas prie Vilnelės verda. Ne tik antys, bet ir kažkoks nematytas paukštis (nedidelis, su ilga uodega) linksmai lakstė nuo akmens prie akmens upelyje ir ant šakų, darė įspūdingus sukinius ore ir pan. Tiesa, tai galėjo būti susiję ir su užkandžio gaudymu, bet pramoginis aspektas vis tiek atrodė svarbus. O po to pasirodė netgi pramogaujantys homo sapiens su baidarėmis.
Tarp kitko, ten prie Vilnelės pastebėjau tinkamų vietų filosofiniams pokalbiams.
Po antrųjų Čempionų lygos pusfinalio rungtynių irgi reikia mūzoms duoti balsą. “Arsenalas” sutryptas gėdingai namuose ir ta proga futbolo žiūrovas taip atsiuntė man surašęs:
“”Arsenalo” arsenalas
Negausus, kad jį kur galas,
Moja burėmis finalas,
Kerta lyną portugalas.”
Na o po “Chelsea”-”Barcelona” dramos nelieka nieko kito kaip kreiptis į Georgą Traklį (iš “De profundis”, tekstas iš Projekt Gutenberg-De):
“Es ist ein Stoppelfeld, in das ein schwarzer Regen fällt.
Es ist ein brauner Baum, der einsam dasteht.
Es ist ein Zischelwind, der leere Hütten umkreist -
Wie traurig dieser Abend.”
Laisvai kūrybinis posmelio vertimas:
“Visiškai riesti
Popieriai
Šįvakar”.
Neįgalintiems metafiziškai universaliai interpretuoti pranešu, kad tai apie nelaimingą gerbėją (šiuo atveju “Chelsea”), vienišai stovintį po medžiu švilpiant vėjui.
Vilniaus universiteto TSPMI praneša, kad gegužės 7 dieną 17 val. TSPMI (Vokiečių g. 10, Vilnius), 402 auditorijoje vyks Zenono Norkaus knygos “Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transfor- macija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu” pristatymas bei diskusija su autoriumi.
Vilniaus universiteto leidyklos knygyne pateikiama tokia knygos santrauka: “Monografija pateikia tipologinio lyginamojo tyrimo rezultatus, kurie atskleidžia bendruosius ir specifinius Lietuvoje okupacijos metais (po 1940 m.) susiformavusios santvarkos, 1988 m. prasidėjusio perėjimo prie liberaliosios demokratijos ir rinkos ekonomikos bei per du šių procesų dešimtmečius susiformavusios ekonominės ir politinės sistemos bruožus. Tyrimas remiasi prielaida, kad tik lyginimas su kitomis panašaus istorinio likimo šalimis leidžia adekvačiai atsakyti į nuolatos viešosiose diskusijose keliamus klausimus, ar/kuo mūsų šalies raida yra “sėkminga” ar “nesėkminga”, o vienų ar kitų socialinio gyvenimo sričių būklė – “normali” ar “katastrofiška”?”
Knygos pristatymo anonse keliami tokie klausimai: “Kaip Lietuva atsidūrė ten, kur yra dabar, ir kur judama toliau? Ar mūsų šalies raidos kryptis jau nulemta pokomunistinės transformacijos procesų? O gal vis dar galime pasirinkti ir šią kryptį pakeisti? Į kurią pusę derėtų keisti? Kaip šią trajektoriją gali paveikti siaučianti finansų krizė?”. Suprantu, kad politinė-socialinė futurologija visus labai domina, bet kyla klausimas, kiek tam pagelbės lyginamosios istorinės sociologijos knyga.
O kas, be Zenono Norkaus knygos, dar džiugina? O džiugina tai, kad Vilniaus universiteto leidyklos knygyne ši knyga kainuoja 22 litus.
